Papirko. Mane papirko viršelis. Ryškus, kviečiantis skaityti. Ant viršelio ir Baracko Obamos vardas puikuojasi. Tai jo mėgstamiausia 2017 metų knyga. O ką bekalbėti apie Margaret Atwood autoritetą. Juk pagal jos knygą „Tarnaitės pasakojimas“ tokiu pat pavadinimu yra išleistas mano vienas mėgstamiausių serialų apskritai.
Visų pirma, pamaniau, kad ši tema turėtų būti aktuali ne tik tekstų rašytojams, marketingistams, bet ir verslininkams. Kodėl? Nes nuo šiol žinosite, kokio konkrečiai tekstų rašytojo ieškote.
Perskaičius G. G. Markeso romaną „Patriarcho ruduo“ niekaip neapleido mintis, kad iš tikrųjų nežinau kaip jį vertinti. Knyga man kalną sumišusių jausmų sukėlė. Šiandien juos pasistengsiu įžodinti. Aišku viena. Jei norisi šią knygą perskaityti, vertėtų žinoti, kas laukia. Laukia tekstas, kuris vietomis įtraukia kaip sūkurys, o tarpais skaitai ir neprisimeni, ką perskaitei. Romanas mane veikė ir purtė kaip tik norėjo. Gal toks buvo Markeso tikslas?
Autorės Marinos Stepnovos romano „Lazario moterys“ apžvalgą norisi pradėti kiek niūria nata, kuri vėliau išsirutulioja į darniai grojantį orkestrą (tik išklausykite mane iki galo). Taip, ši knyga mano lentynoje dulkėjo septynis metus. Ją perskaičiau iš antro karto. Pirmąjį kartą ji mane atbaidė. Pamėginsiu paaiškinti kodėl.