Šaltinis: apie dėvėtus ir autentiškus mūsų gyvenimus
Man patiko. Su keliomis išlygomis.
Galima sakyti, kad knyga man padarė įtaką. Gera ji ar bloga, dar nežinau. Žinau viena – prieš pradėdama pirštais barbenti klaviatūrą, pajutau įtampą.
Ar aš esu tas žmogus, kurio nuomonę formuoja kiti? Ar turiu savy nors dalelę Piterio Kytingo? Ar esu antraeilis žmogus? Žinoma, nenorėčiau būti vien formuojama kitų, tad bent jau man atrodo, kad renkuosi išsakyti savo nuomonę. Bet būti gali visaip.
Teko skaityti ne vieną atsiliepimą apie knygą „Šaltinis“. Kad ir kaip ji kitiems nepatikusi, aš joje radau nemažai įdomių minčių.
Juk niekas neliepia tomis mintimis aklai pasikliauti ar visu šimtu procentų joms pritarti. Vienareikšmiškai – buvo verta jas išgirsti. Tam ir skaitau literatūrą. Kad į save sugerčiau turinčių ką pasakyti žmonių mintis. Pasaulis nėra vien baltas ar juodas. Jis gali būti pilkas. Mano galva, kuo daugiau skirtingų požiūrių nešiosiesi, tuo geriau save, patį pasaulį suprasi arba stengsiesi suprasti.
Šaltinis: 781 puslapis smulkaus teksto apie meilę, architektūrą ir laisvę veikti
1943-iais metais išleistas Ayn Rand romanas „Šaltinis“ ir apskritai visa kūryba padariusi didelę įtaką XX amžiaus Vakarų žmogaus mąstymui. Šis teiginys išspausdintas ant paties romano viršelio. Visame pasaulyje yra parduota daugiau nei 6 milijonai šios knygos egzempliorių. Romanas yra išverstas į daugiau nei 25 kalbas. Štai kas mane įtikino skaityti.
Autorės Ayn Rand romanas „Šaltinis“ tikrai nėra iš lengvųjų. Jis laikomas intelektualiu romanu, tad skaityti kopose klykaujant kirams gali būti ganėtinai nelengva. Knyga reikalauja susikaupimo.
Visų pirma, norisi pagirti autorę Ayn Rand, kad ji puikiai išlaviravusi tarp veikėjų. Jų knygoje nemažai (ko ir galima tikėtis iš tokią apimtį turinčios knygos), tačiau tai nesijaučia. Skaitant nesunku susigaudyti, kas yra kas.
Romanas yra išskirstytas į keturias dalis. Tai keturios vyrų asmenybės, kurių charakteriai, pasirinkimai ir pasisakymai buvo giliai nagrinėjami, kai kurie iš jų – linčiuojami. Pirmieji du – Piteris Kytingas ir Elsvortas M. Tuhis – atstovauja vienam pasauliui, o Geilas Vainandas bei Hovardas Rorkas – kitam. Šių pasaulių priešprieša skleidžiasi verčiant puslapius.
Nuo pirmųjų puslapių užkabina Hovardo Rorko asmenybė. Seniai skaitydama taip greit verčiau puslapius. Perkopusi kokius du šimtus puslapių, negalėjau atsistebėti, kaip moteris galėjo sukurti tokius įtikinamus vyrų veikėjus.
Tiesa, čia vertėtų pridurti, kad tiek daug iš pradžių žadančiu Dominikos charakteriu nusivyliau. Ji, kaip ir Hovardas Rorkas, skyrėsi nuo kitų – buvo laisva ir ištikima sau. Tačiau skaitant susidarė įspūdis, kad jos egzistavimas priklauso nuo vyrų. Ko ji taip prie jų prilipusi, niekaip negalėjau suprasti. Galbūt ji galėjo rasti kitą kančios formą, jei jau taip norėjo kentėti?
H. Rorkui pastatai – daug svarbesni už žmones, o Dominikai už viską (net pačią save) svarbiau Rorkas. Šis siužeto vingis mane kiek nuvylė. Dominika darėsi vis nuobodesnė. O dar knygos pradžioje tiek daug žadėjusi jų meilės siužeto linija pasibaigė nelabai įspūdingai.
Taip pat knygoje nemažai architektūrinių terminų. Na, juk veiksmas sukasi aplink Niujorko architektūrą, aprašomi konkuruojantys architektų biurai, architektų asmenybės, aukštuomenė, Pragaro Virtuvė (skurdusis rajonas). Tiesa, Ayn Rand apie architektūrą pasakoja gana paprastu, nesunkiai perkandamu žodynu. Tokiu būdu autorė praplėtė mano supratimą apie šią sritį.
Kokios mintys pasiliko su manimi?
Perskaičius knygą „Šaltinis“ sunku atsitokėti. Ne visoms joje išsakytoms mintims man norėtųsi pritarti. Pastebėjau, kad filosofiniai samprotavimai vietomis pasirodė sausoki. Retsykiais buvo nuobodu juos skaityti. Tačiau taip pat kai kurios knygoje išsakytos mintys giliai įstrigo į atmintį.
Kokios tos mintys?
Pirma, žmogaus stiprybė, autentiškumas, laisvė. Knygoje daug kalbama apie kolektyvinę sąmonę, kurią autorė dažnai sumenkina. Ayn Rand į padanges kelia žmogaus individualumą. Tai įkūnija Hovardas Rorkas. Jis mąsto už save, nes „žmogus gali išgyventi tik vienu iš dviejų būdų – arba gyventi savarankišku savo paties protu, arba parazituoti ir maitintis kitų protais“.
Iš dalies ši mintis yra teisinga. Ar tu esi tu, jei kliaujiesi tik kitų suformuotomis mintimis? Jei pamiršti save? Dabar man daug labiau norisi atsirinkti informaciją. Kritikų teigimu, „Mona Liza“ yra nuostabus paveikslas ir mes tuo tikime. Bet ar man pačiai jis yra nuostabus? Vertėtų savęs to paklausti.
Taip, gebėjimas mąstyti yra svarbus. Tačiau taip pat autorė Ayn Rand kritikuoja humanizmą bei kai kurias dorybes. Hm, pagalvojau. Juk negali gyventi vien sau ir tik savo tikslus įgyvendinti. Ayn Rand nuomone, gali.
Galiausiai supratau, kad kiekvienam turi būti savo. Kiekvienas turėtume galvoti už save, pasverti faktus, mintis, aklai nepasitikėti kitų nuomone. Manau, kad apie tai kalbėjo Piterio Kytingo veikėjas. Autorė pademonstravo, kas nutinka žmogui, kuris siekia kitų dėmesio, pripažinimo, nevengia pataikauti, o savęs per visą gyvenimą taip ir nespėjo pažinti.
Negana to, knygoje atsiranda žmonių, šlovinančių vidutinybes. Koks bus pasaulis, jei architektūrą, spaudą, teatrą, literatūrą užvaldys prasta kūryba? Atsakymą rasite romane.
Kam rekomenduočiau perskaityti?
Ayn Rand romaną „Šaltinis“ skaitykite, jei ieškote ko nors naujo. Iki šiol nieko panašaus skaičiusi nebuvau. Dėl to rekomenduoju perskaityti. Tiesa, gal kiek labiau subrendusiai auditorijai. Laikas nenuėjo veltui. „Šaltinis“ tikrai turėjo ką pasakyti.
Kaip ir minėjau apžvalgos pradžioje, nebūtina visoms autorės mintims pritarti. Bet suvokti nepakenks.
Skaitykite, jei turite kantrybės. Tekstas yra ilgas, vietomis įtraukia kaip sūkurys, vietomis nuvilia. Knyga „Šaltinis“ yra visokia. Man ji nebuvo nei geriausia, nei blogiausia skaityta knyga. Ji buvo verta. Turinys yra vertas skaitymo.
Pingback: Stephen King. On Writing: sausi patarimai ar įkvėpimas rašyti? | kemsynai