Lionel Shriver. Pasikalbėkime apie Keviną: knyga-uraganas?
Jei knygą „Pasikalbėkime apie Keviną“ reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau URAGANAS.
Skaityti neskubėjau. Perskaičiusi supratau, kad pasakojimą galima pjaustyti įvairias pjūviais. Šiandien norėjosi kruopščiai – kaip kokią fosiliją – apžiūrėti iš visų pusių. Ir tam yra ne viena priežastis.
Skaitant galima apčiuopti kitokią nuomonę, pasaulio matymą ir norą būti. Nebūtinai dėl kitų. Dėl savęs. Savaip.
Jei gali nerašyti, nerašyk
Vienaip ar kitaip prie tekstų prisilietusių žmonių bendruomenėj egzistuoja toks posakis: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Perskaičiusi knygą vien apie tai galėjau galvoti.
Įsivaizdavau tą akimirką, kai autorė Lionel Shriver nusprendė rašyti. Jos galva turėjo zvimbti. Įtariu, kad knygoje „Pasikalbėkime apie Keviną“ ji surašė viską, ką žinojo, jautė, galvojo ar net patyrė. Tai neįtikėtinai tirštas pasakojimas. Ši knyga – uraganas. Klampi pelkė. Ugnikalnio išsiveržimas.
Trumpai tariant, Lionel Shriver tikriausiai privalėjo rašyti. Negalėjo susiturėti. Ir nuostabu, kad ji nusprendė parašyti pasakojimą apie kitokią motinystę. Ne tą saldžią, jaukią ir mielą, o kaltinančią, skaudžią ir griaunančią. Apie buvimą psichopato mama. Apie Amerikos skaudulį – ginklus (ir su jais susijusius padarinius). Apie meilę vyrui. Tą tikrą ir nesumeluotą. Apie daugiau už vyrą uždirbančią moterį. Apie kaltę. Apie politiką. Apie kultūrų skirtumus. Žodžiu, į vieną teminį stalčiuką šios knygos nepadėsi. Ji paliečia daug svarbių ir iki šiol aktualių (knyga parašyta 2003-iaisiais) temų.
Pasikalbėkime apie Keviną: kam rekomenduočiau skaityti?
Šiek tiek plačiau pasidomėjau apie autorę. Pasirodo, būdama penkiolikos ji pasikeitė vardą iš „Margaret Ann“ į „Lionel“, nes tėvų duotas vardas jai nebuvo mielas. Ji jautėsi esanti „berniukiška“ mergaitė, tad tapo Lionel (įprastai šis vardas duodamas berniukams). Nenustebino. Skaitant galima apčiuopti kitokią nuomonę, pasaulio matymą ir norą būti. Nebūtinai dėl kitų. Dėl savęs. Savaip.
Domėjausi toliau. Autorė knygą parašė būdama 46 metų. Vėl nenustebau. Tekstas man pasirodė brandus, tirštas ir taiklus. Pavyzdžiui:
- Istorijos nenudrengtos begalinio perpasakojimo.
- Kūdikiai turi puikią intuiciją, nes iš esmės neturi nieko kita.
- Juk visada kalta motina, tiesa? Sunku būti mama. Niekas niekada nepriėmė įstatymo, kad prieš pastodama turi būti tobula.
Ką tuo noriu pasakyti?
- Įtariu, kad tikrą skaitymo malonumą patirs tie, kurių neerzina kitokia nuomonė, kitoks požiūrio kampas. Kurie gali suprasti, priimti ir nesistengia perauklėti.
Knyga „Pasikalbėkime apie Keviną“ bus nepatogi kelionė. Bet neabejoju, kad taip pat ji praplės akiratį ar net jus pakeis.
- Taip pat knygą rekomenduočiau retai skaitantiems. Jei vis nerandant knygos, kurią būtų kone privaloma perskaityti – čiupkit „Pasikalbėkime apie Keviną“. Pagrindinė veikėja Eva rašo laiškus mylimajam – tokiu formatu lengvai ir suprantamai pasakojama apie sunkius patyrimus.
Jau minėjau, bet pasikartosiu, kad kalba taikli. Pasakojime nėra perteklinių žodžių, frazių ar skyrių, o perskaitę dar ilgai turėsit apie ką galvoti.
- Skaitykit, net jei jau matėt filmą. Prieš skaitydama knygą filmą mačiau keliskart ir tai nesugadino skaitymo patirties. Gal net būtų galima sakyti, kad paruošė, nuteikė. Bet nesuklyskit – dažnu atveju knyga pranoksta filmą. Šis atvejis – ne išimtis.
Mano vertinimas: ★★★★★
Jei įdomu, daugiau knygų apžvalgų prirašiau čia, o skaitomas / perskaitytas knygas visad sąžiningai žymiu čia.
Beje, už knygą sakau ačiū leidyklai „Alma littera“.