Kūnas mena viską: karčiai saldus iššūkis
Kaip ten sakoma: vienas šaukštas košės už mamą, kitas – už tėtį, penktas – už močiutę-senelį-sesę-brolį? Man atrodo, kad ir su Bessel Van Der Kolk knyga „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ reikalas panašus.
Pirmieji penkiasdešimt puslapių – bendram supratimui apie jus supančius žmones, šimtas – už geresnį rytojų jūsų vaikams, likusieji – jums patiems.
Ką noriu tuo pasakyti? Valgykit knygą sočiais kąsniais. Netrukus papasakosiu, kodėl.
„Kūnas mena viską“ – knyga-iššūkis. Pasiraitokite rankoves
Ši knyga – iššūkis. Ir tai yra sveikintina.
Sakydama „iššūkis“ galvoje turiu ne vien apimtį. Nors tenka pripažinti, kad perskaityti apie 560 negrožinio teksto puslapių užtrukau kokius tris mėnesius. Priežastis aiški – man knygą „Kūnas mena viską“ skaityti buvo lengviausia rytais, kai sudėtingą informaciją paprasčiau sugerti.
Dar svarbu paminėti, kad beveik 100 paskutiniųjų puslapių – nuorodos į svarbius atrasti šaltinius. Galite įsivaizduoti, kiek darbo ir patirties į turinį sudėta. Kitaip tariant, autorius kelia didžiulį pasitikėjimą.
Taip pat ši knyga man buvo iššūkis ir dėl turinio sudėtingumo. Nors autorius kone kiekvieną mokslinę knygos dalį aiškina realiais gyvenimiškais pavyzdžiais, vis tiek skaitant reikia susikaupti. Dėl šios priežasties dar tik pradėjusi skaityti žinojau, kad knygą pasiliksiu ir skaitysiu pakartotinai. Neabejoju, kad skirtingais gyvenimo etapais bus ką įsisąmoninti – auginant save, santykius, vaikus.
Man visad atrodė, kad dažnai esame nejautrūs iš nežinojimo. Dėl to renkuosi sužinoti.
Ko išmokau?
Man visad atrodė, kad dažnai esame nejautrūs iš nežinojimo. Dėl to renkuosi sužinoti.
Dabar žinau – traumuoti žmonės turi įvairiausių fizinių problemų. Supratau, kad išsekus racionalios smegenys slepiasi už emocijų (pavyzdžiui, pervargusios mamos racionaliai mąstyti paprasčiausiai negali). Kad baimė žudo smalsumą, o stiprios emocijos blokuoja skausmą. Kad kai kurie stiprius išgyvenimus patyrę žmonės neatpažįsta savęs veidrody. Kad stresas daro neigiamą įtaką imuninetui. Kad natūraliausias būdas nusiraminti – atsiremti į kitą žmogų (apsikabinti). Kad kiekvieną emociją reikia priimti išskėstomis rankomis. Galėčiau rašyti ir rašyti, bet geriausia visa tai išsiaiškinti patiems.
Tiesa, smagiausia, kad knygoje aptariamos ne tik traumos, būsenos, žiaurios istorijos, bet ir išeitys. Tai rašymas, teatras, joga, kvėpavimas, šokis ir kiti būdai, kurių, pasirodo, yra tikrai nemažai.
Dar skaitydama vis negalėjau pamiršti stiprų įspūdį man padariusios knygos „Mažas gyvenimas“. Čia radau nemažai atsakymų ir dar kartą įsitikinau, kad apie tai kalbėti reikia.
Prie ko kibčiau?
Gaila, kai leidžiant tokio kalibro knygą pataupoma storesniam popieriui. Galėčiau pabumbėti ir dėl klampinančio vertimo.
Taip pat būtų galima trumpinti patį turinį. Nemažai pasikartojimų aptikau, bet vėlgi – galbūt kartojant lengviau įsidėmėti.
Aišku, visi šie kabinėjimaisi – mažmožiai. Knyga neabejotinai buvo verta kiekvienos skirtos minutės.
Kam rekomenduočiau?
Klaidinga yra manyti, kad knyga „Kūnas mena viską“ bus įdomi tik jau stiprias traumas patyrusiems. Nė velnio. Skaitykit, jei norit būti geresni sau ir jus supantiems.
Vertinimas: ★★★★★
Įdomu, ką dar parašiau? Knygų lentyna.
Įdomu, ką skaitau? Mano „Goodreads“ paskyra.
Iki greito,
Karolina