Šiek tiek plačiau pasidomėjau apie autorę. Pasirodo, būdama penkiolikos ji pasikeitė vardą iš „Margaret Ann“ į „Lionel“, nes tėvų duotas vardas jai nebuvo mielas. Ji jautėsi esanti „berniukiška“ mergaitė, tad tapo Lionel (įprastai šis vardas duodamas berniukams). Nenustebino. Skaitant galima apčiuopti kitokią nuomonę, pasaulio matymą ir norą būti. Nebūtinai dėl kitų. Dėl savęs. Savaip.
Bent jau aš emigrantus įsivaizdavau patogiai ir šiltai sėdinčius prie židinio. Dirbančius sunkiai, bet gaunančius už tai padorų atlygį. Galinčius sau leisti daugiau. Juk Ameriką dažnai apibūdiname kaip svajonių kraštą, kur gali tapti kuo tik nori, uždirbti ir patogiai sau gyventi. Idilė.
„Magas“ ne saldus knyginis pyragėlis, kurį sušlamštei ir pamiršai, o daugiasluoksnis, klausimus keliantis, vis dar aktualus kūrinys (parašytas 1965-aisiais). Ir čia nutiko paradoksas. Kūriny tiek pasakyta, o man sunku rinkt žodžius. Bandau.
Stephen King knygą „Skirtingi metų laikai“ skaičiau senokai, tikriausiai bus geras pusmetis praėjęs. Visa laimė, kad ji įsimintina, tad ir įspūdžius aprašyti nesunkiai sekėsi. Man rodos, tuo geras kūrinys skiriasi nuo pusėtino.
Kaip ten sakoma: vienas šaukštas košės už mamą, kitas – už tėtį, penktas – už močiutę-senelį-sesę-brolį? Man atrodo, kad ir su šia knyga reikalas panašus. Pirmieji penkiasdešimt puslapių – bendram supratimui apie jus supančius žmones, šimtas – už geresnį rytojų jūsų vaikams, likusieji – jums patiems.