Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas: neigti šią knygą – tai neigti pasaulį
Prieš skaitydama amerikietės autorės Hanya Yanagihara knygą „Mažas gyvenimas“ jaučiau lengvą įtampą. Nori, nenori, skirtingų nuomonių šaršalas pasiekia ir tave.
Ir tikrai. Sutinku. Ši knyga perversminga. Verksminga. Bet galinga.
„Mažas gyvenimas“ man neleido ramiai būti. Vis norėjosi eiti ir skaityti. Sužinoti. Kad ir kaip sunku tą žinojimą nešiotis savy.
Kaskart skaitydama buvau mėtoma, graudinama, talžoma. Ir vis tiek „Mažas gyvenimas“ man išlieka šviesi knyga. Net neabejoju, kad dar ilgai mintimis klaidžiosiu skaitytuose puslapiuose. Dar ilgai svarstysiu apie patirtus jausmų potvynius ir atoslūgius. Priežastis ir pasekmes.
Mažas gyvenimas: apie ką knyga?
Kūrinys yra apie naudojimąsi savimi, kad išsigelbėtum. Apie skausmą. Nenorą būti. Smurtą. Savižalą. Apie kitų įtaką tavo gyvenimui. Apie ryšį. Draugystę.
Taip, man labiausiai ši knyga yra apie šilumą, draugystę ir paprastą buvimą. Kaip tai aktualu dabar! Juk paprastas buvimas, paprasti džiaugsmai, nepastebimos akimirkos, rodos, yra gardžiausi prisiminimai.
Galima sakyti, kad pasakojimas visai kaip pagrindinis herojus Džudas: „Dodekaedras – daugiakampis, daugiašonis, daug sudėtingesnis išmatuoti“ (p. 481). Net neabejoju, kad dar ne viską supratau, tik sugėriau. Ir mane tai žavi.
Patikėkit manim, nėra paprasta perskaičius šį tekstą suvokti savus jausmus. Dėl to rekomenduoju pasiklausyti šį pokalbį. Jis man padėjo įsivardyti, kas ši knyga buvo man. Ypač patiko psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės išsakytos mintys, kad kūrinys nėra fantazijos, tai realūs, egzistuojantis įvykiai. Knyga yra svarbi. Kaip kitaip visuomenė susivoks?
(Nuoroda į pokalbį rasite čia.)
Tiesa, ne vien turinys, bet ir vertimas galingas. Taiklus. Sukeliantis mintis, kurių niekada negalvojau turėsianti. Tiek iki skausmo gražių citatų išsirašiau. Rodos, vienas sakinys, bet toks paveikus, kad šiurpas nukrato. Pavyzdžiui, „Mes kartu kažką sukūrėme ir kartu stebėjome, kaip tai miršta“ (p. 326).
Kam rekomenduočiau?
Suprantu, kodėl apie šią knygą yra sunku kalbėti. Gvildenamos temos beprotiškai sunkios. Tekstas skaudus skaityti.
Tačiau neigti šią knygą būtų tas pats, kas neigti pasaulį.
Suprantama, kad skaityti turi tvirtai ant kojų stovintys žmonės. Vargu ar veteranai su malonumu žiūri karinius filmus, o vaiką praradę tėvai mėgaujasi tokio scenarijaus kino juostomis. Niekas neverčia žiūrėti. Tačiau nereiškia, kad visa tai neegzistuoja.
„Mažas gyvenimas“ – puikiai parašytas grožinės literatūros kūrinys. Beje! Lyg ir supratau. Jausmas perskaičius – lyg pažiūrėjus „Black Mirror“ seriją. Bent jau man vienos „Black Mirror“ serijos dienai pakanka. Visada norisi pasilikti vietos savoms mintims. Atsigauti. Visai kaip su Hanya Yanagihara knyga „Mažas gyvenimas“.
Taigi galbūt rekomenduoti yra drąsu. Kiekvienas save pažįstate geriausiai. Tačiau linkiu šią „smarkią“ knygą kada nors gyvenime perskaityti.
Pingback: Kūnas mena viską: karčiai saldus iššūkis | kemsynai