Osamu Dazai kūrinys „Netekęs teisės būti žmogumi“ – modernios japonų literatūros klasika. Sutinku – stipri tema, kontekstas ir žanras susipina į visumą. Bet ar to pakanka šokiruojančiam įspūdžiui palikti?
Nors pasakojimas geografiškai plyti Maskvoje, o pagrindinis veikėjas – ką tik iš kalėjimo išleistas vaikinas Ilja, knyga nuo pirmųjų skyrių įsupo į pasakojimą. Deja, šansai pasipriešinti buvo niekiniai. Aišku, priešintis ir nesinorėjo. Pasidaviau rašytojui ir tik atsitraukusi supratau, kame čia reikalas.
Metų pradžioj susitariau su savim, kad perskaitysiu bent tris knygas apie rašymą. Spaudžiu sau ranką – susitarimą įvykdžiau. Tačiau būtina ir per petį patapšnoti. Matot, knygos apie rašymą dažnai būna šabloninės. Informacija kartojasi. Neretai trūksta svarumo, pagrindimo ar elementarių pavyzdžių.
Puslapius verčiau drąsiai. Jokio atsargumo čia nebuvo. Smagu, kai skaitant gali pasiduoti ir leisti autoriui lipdyti tave kaip molį. Molį, kuris labai pamažėl ir autoriui leidus vis ką nors naujo supranta.
Pasistengsiu, kad įkyrėjusias ir dažnai sutinkamas klaidas nuo šiol pastebėtum. Atskirtum ir prisimintum, o tavo prekių aprašymai skambėtų kaip niekada gerai. Tiesa, šios žinios pravers rašant ir kitus tekstus, tad pirmyn.