Veiksmas: knygos nugarėlėje aptinki sakinį „Jaume Cabré nusipelno būti vadinamas tuo, kas yra, – vienu geriausių rašytojų pasaulyje“. Dargi akcentuojamas subtilus sąmojis, išmoninga vaizduotė ir meistriškai kuriama istorija.
Pavyzdžiui, heroinas anais laikais buvo priskiriamas prie vaistų. XX a. pradžioj žmonės masiškai emigravo iš Italijos. Pasakojama ir apie cigarečių kontrabandą per Šveicarijos sieną. Kitaip tariant, konteksto knygoj nemažai.
Kitiems pasisekė labiau. Pavyzdžiui, iš šalies suaugusiems dvyniams pasisekė atsiskirti nuo cirko savininko, savarankiškai užsidirbti pinigų, pasistatyti dvarą, vesti seseris ir su jomis susilaukti dvidešimt vieno vaiko.
Osamu Dazai kūrinys „Netekęs teisės būti žmogumi“ – modernios japonų literatūros klasika. Sutinku – stipri tema, kontekstas ir žanras susipina į visumą. Bet ar to pakanka šokiruojančiam įspūdžiui palikti?
Nors pasakojimas geografiškai plyti Maskvoje, o pagrindinis veikėjas – ką tik iš kalėjimo išleistas vaikinas Ilja, knyga nuo pirmųjų skyrių įsupo į pasakojimą. Deja, šansai pasipriešinti buvo niekiniai. Aišku, priešintis ir nesinorėjo. Pasidaviau rašytojui ir tik atsitraukusi supratau, kame čia reikalas.