Elizabeth Macneal. Stebuklų cirkas: perskaitę užmigsit, ar ne?

Geriausia draugė man per nagus duotų, jei į cirką nueičiau. Tai neinu, o skaitau.

Knygą „Stebuklų cirkas“ parašyti įkvėpęs istorinis kontekstas

Mano galva, labai svarbu istorinį kontekstą jums pristatyti. Jis čia – esminis.

  • Laikas: antroji XIX amžiaus pusė.
  • Vieta: Didžioji Britanija.
  • Aplinkybės: keistenybių mėgėja karalienė Viktorija išpopuliarina žmones-stebuklus. Karalienė „buvo didžiausia šios industrijos gerbėja ir padėjo ją populiarinti, Bakingamo rūmuose priimdama daugybę „žmonių-stebuklų“ ir cirko savininkų.“
  • Temos: fiziniai sutrikimai, visuomenės požiūris į juos, godumas, stiprus noras ir baimė išsiskirti.
kemsynai, Karolina Jocienė, tekstų rašytoja, tekstų kūrėja, copywriter, knygos, knygų apžvalgos, rašymas, lietuvių kalba, Elizabeth Macneal, Stebuklų cirkas

Dar daugiau konteksto

Tam tikra prasme „Stebuklų cirką“ parašyti įkvėpė vyras, nusprendęs hipertrichoze (liga, kai padidėja viso kūno plaukuotumas) sergančią žmoną balzamuoti. Tada ją ir jos naujagimio palaikus prieš jos valią visam pasauliui rodyti.

Nuotrauka: guinnessworldrecords.com

Specialiai „sendinama“ moteris. Tuo tikslu jai išraunami dantys. Pardavinėjami bilietai į jos skrodimą.

Akromegalija (liga, kai suintensyvėja augimas) sergančio vyro palaikai, turėję gulėti švininiame karste jūros dugne, dar iki 2017-ųjų buvo rodomi Londone. Šiais laikais tebevyksta debatai, teikiamos peticijos, reikalaujančios palaidoti kūną taip, kaip norėjęs šia liga sirgęs vyras.

Nuotrauka: “Acromegaly facial features” by Philippe Chanson and Sylvie Salenave

Kitiems pasisekė labiau. Pavyzdžiui, iš šalies suaugusiems dvyniams pasisekė atsiskirti nuo cirko savininko, savarankiškai užsidirbti pinigų, pasistatyti dvarą, vesti seseris ir su jomis susilaukti dvidešimt vieno vaiko.

Kaip jau supratot, tema žiauri. Sunku apčiuopti ribą tarp žmonių išnaudojimo ir garbinimo.

Autorė teigia, kad jos tikslas – papasakoti, kaip „keistuoliai“ tais laikais turėjo jaustis. Ji, nenorėdama dar labiau trypti jų privatumo, išgalvoja knygos veikėjus, vardus, įvykius.

„Aš tik norėjau atskleisti, kaip ši industrija gali ir išnaudoti žmones, ir suteikti jiems galių“.

Stebuklų cirkas: perskaitę užmigsit, ar ne?

Tema – kitokia. Traukia mane tie keisti dalykai, nors tu ką. Taip, į tekstą įpinama cirko istorija, o veikėjus sukurti įkvėpė realios asmenybės. Tačiau kad ir kaip bepakreipsiu šį pasakojimą, jis manęs nesutraiškė. O taip norėjau!

Skaitydama knygą perėjau šias fazes:

  1. Hm… Kitokia tema. Dar neskaityta. Veikėjų priešistorė pamažu įvelkama į plaukiantį pasakojimą. Lengvai įveikti pirmieji 100 puslapių.
  2. Darosi nuobodu. Tobis ir vėl menkina save, Nelė sužiba ir nenori to paleist, o Jasperas vis dar nori išgarsėti. Pasigendu tikrumo, žiaurumo, supurtymo.
  3. Pasakojimas pernelyg romantizuotas, ar ne?
  4. Nujaučiu, kad vienintelis šiaudas, už kurio griebiuosi skaitydama – temos keistumas. Niekad nebuvau cirko artistų sūkury, tai labai smalsu tam tikra prasme pabūt. Veiksmo gana nedaug arba jį nesunkiai galima nuspėt.
  5. Kodėl tiek daug skaitytojui yra paaiškinima? Tikriausiai tas tikslinis skaitytojas – ne aš.
  6. Pasakojimo dalis „pykstu, bet nesakysiu kodėl“ skamba vaikiškai. Knyga tikrai yra jaunesnei auditorijai.
  7. Netikėtai apčiuopiau feminizmą. Keistai jis į tuos laikus įpaišomas, bet likau maloniai nustebinta. Tiesa, pabaigą kitokią buvau numačiusi. Visgi buvo verta perskaityt visą.

Kam rekomenduočiau?

Jei ir jus traukia keisti įvykiai bei norit apie cirko industriją daugiau sužinoti – skaitykit. Aš skaitydama knygą nemažai gūglinau. Vadinasi, naujos informacijos būta. Ir tai yra nuostabu – kažką naujo vis sužinoti.

Tikriausiai jau supratot, kad pasakojimo gylis mane nuvylė. Veikėjų charakteriai, pamąstymai, pasirinkimai – pernelyg lengvai išlukštenami. Daug kas skaitytojui patiekta ant lėkštutės. Ir tai nėra gerai.

Taip pat pasigedau pasakojimo dalies apie cirko gyvūnus. Nors vadovaujantis autorės logika kaip ir aišku. Paprasčiausiai Jasperas nebuvo toks žiaurus, koks cirko savininkas turėtų būti. Štai kodėl niekur nebuvo užsiminta apie žiaurų dramblių, meškų, liūtų dresavimą.

Visgi džiaugiuosi knygą perskaičiusi iki galo. Pabaigoje autorė gana išsamiai paaiškina, kodėl ėmėsi šią temą nagrinėti, kas ją paskatino ir koks buvo tikslas. Apie ką pagalvoti perskaičius knygą tikrai bus.

Vertinimas: ★★★☆☆

Eilinį kartą už dovaną ačiū leidyklai „Alma littera“.

Daugiau knygų apžvalgų ieškokite čia. O aš sakau iki greito!