Daniela Raimondi. Pirmasis rudens rūkas: 200 metų per 400 puslapių. Ar įtikino?
Žinot ką. Man nesinori šios knygos po kaulelį narstyt. Kad ir buvo joje mažyčių, vos pastebimų trūkumų, visuma šildė, glostė, skaudino. Visiškai mano knyga.
Autorė Daniela Raimondi rašo jautriai, su humoro priemaišom. Ji neperspaudžia. Man tokį tekstą skaniausia skaityt.
Pirmasis rudens rūkas: apie ką ši istorija?
Paprastai tariant, istorijoje figūruoja vienos italų šeimos istorija. Ji truko du šimtmečius.
Taigi autorė Daniela Raimondi nudirbo didžiulį darbą. Kodėl taip sakau? Kūriny ne vien spėta veikėjų skaudulius ir džiugesius atskleisti, bet ir apie Italijos istoriją bei žymius asmenis papasakoti. Ar bent jau užsiminti.
Pavyzdžiui, heroinas anais laikais buvo priskiriamas prie vaistų. XX a. pradžioj žmonės masiškai emigravo iš Italijos. Pasakojama ir apie cigarečių kontrabandą per Šveicarijos sieną. Kitaip tariant, konteksto knygoj nemažai.
Tiesa, nereikėtų sakyti, kad veikėjų personažai čia meistriškai sukonstruoti. Jie gilūs, saviti ir įtikinami, tačiau verta pastebėt, kad 400 puslapių yra trumpoka apimtis stipriems psichologiniams portretams nupiešt.
Visgi pasakojimas mane taip įsupo, kad to detalumo ir nepasigedau. Mano galva, autorė Daniela Raimondi, kurdama veikėjų portretus, padirbėjo iš peties. Ji kiekvienam veikėjui priskyrė savitą, jį iš kitų išskiriantį bruožą. Vienas šeimos narys – matematikos genijus, kitas – knygų mylėtojas, trečias – turintis kategoriškas politines pažiūras. Kaip matot, skaitydama tikrai nenuobodžiavau, o ir veikėjai nespėdavo „išsikvėpti“.
Turbūt numanot – veikėjų čia nemažai. Tad mano patarimas būtų skaityt susikaupus. Nesiblaškyt. Ir per ilgai nuo knygos neatsitraukt.
Beje, skaitydami nepamirškit atsiversti knygos pabaigoje esančio Kazadijų šeimos genealoginio medžio.
Kokią atmosferą sukūrė autorė Daniela Raimondi?
Knygos atmosferą būtų galima nusakyt taip: Italija, Brazilija, magiškasis realizmas, rūkas, itališka kultūra, prietarai, sicilietiški posakiai, mistiški įvykiai, pranašystės, sapnai, vietomis kiek tiesmuka, bet tikra žmonių kalba.
Visų pirma, autorė rašo nuostabiai, o į vertimą paprasta įsigyvent. Jūs tik paskaitykit: „Buvo taip karšta, kad svilo drugelių sparnai. Virš laukų kilo garai, tvankuma degino plaučius. Netikėtai pusės dangaus didumo šešėlis pasaulį nudažė juodai. Pakilo vėtra.“
Mėgstu, kai vienu sakiniu pasakoma tiek daug, apibendrinamas visas žmogaus gyvenimas: „Liovėsi gyventi svajonėmis ir gyveno vienais prisiminimais.“
Mano galva, autorė Daniela Raimondi rašo jautriai, su humoro priemaišom. Ji neperspaudžia. Man tokį tekstą skaniausia skaityt.
Antra, net neabejodama galiu pasakyt, kad magiškąjį realizmą būtina patirt. Tiesa, knygoje „Pirmasis rudens rūkas“ jo palyginti nedaug. Daug didesnę magiškojo realizmo koncentraciją rastumėt Gabriel García Márque knygoj „Šimtas metų vienatvės“ (dar vienas nuostabus kūrinys!).
Pavyzdžiui, laiminga Sniegė skleidžia saldų aromatą, tad aplink ją skraido bitės, kai kurie šeimos nariai kalbasi su mirusiaisiais. Neišduosiu visko. Paskaitykit patys.
Kam rekomenduočiau?
Knygą „Pirmasis rudens rūkas“ skaitykit, jei norit pabūt kažkur tarp sapnų ir realybės. Istorija remiasi į tvirtą kontekstą, bet ir apie kasdienes, per amžius nesikeičiančias problemas ir patirtis kalba.
Pažadu – knygoj daug grožio rasit.
Už knygą sakau ačiū leidyklai „Alma littera“.
Daugiau apžvalgų – mano knygų lentynoj.
Vertinimas: ★★★★☆ (daugiau duot negaliu, nes visų penkių nusipelno nebent „Šimtas metų vienatvės“).
Iki greito!