Knygų lentyna

Perskaičius G. G. Markeso romaną „Patriarcho ruduo“ niekaip neapleido mintis, kad iš tikrųjų nežinau kaip jį vertinti. Knyga man kalną sumišusių jausmų sukėlė. Šiandien juos pasistengsiu įžodinti. Aišku viena. Jei norisi šią knygą perskaityti, vertėtų žinoti, kas laukia. Laukia tekstas, kuris vietomis įtraukia kaip sūkurys, o tarpais skaitai ir neprisimeni, ką perskaitei. Romanas mane veikė ir purtė kaip tik norėjo. Gal toks buvo Markeso tikslas?

Autorės Marinos Stepnovos romano „Lazario moterys“ apžvalgą norisi pradėti kiek niūria nata, kuri vėliau išsirutulioja į darniai grojantį orkestrą (tik išklausykite mane iki galo). Taip, ši knyga mano lentynoje dulkėjo septynis metus. Ją perskaičiau iš antro karto. Pirmąjį kartą ji mane atbaidė. Pamėginsiu paaiškinti kodėl.

Remarkas yra nuostabus. Kas mane artimiau pažįsta, žino, kaip labai jis man patinka. O patinka ne šiaip sau. Juk Remarko knygoje Vakarų fronte nieko naujo tiek daug pasakyta. Kaskart sunku atsistebėti.

Tavo veikla nebeatrodo kvaila, niekam tikusi ir neįdomi. Tu pats sau neatrodai netikęs. Ryto puslapiai įnešė man daugiau pozityvumo, noro kurti ir veikti. Štai kodėl ant savo kompiuterio esu priklijavusi lapelį, ant kurio parašiau „Nepamiršk ryto puslapių ir pasimatymo su savimi.“ Kad tikrai nepamirščiau!

Aš George Orwell atradau tik šiais metais. Pažintį pradėjau su knyga „1984-ieji“, po kurios mano mintims prireikė laiko, kad aprimtų. Po savaitės ar dviejų perskaičiau knygą „Gyvulių ūkis“. Ji gerokai trumpesnė, bet patikėkite manimi, nenusileidžia pirmajai. Perskaičiusi niekaip negalėjau suprasti. Kaip jie parašo tai, kas aktualu lieka šimtams metų?