Vėlyva, bet įsimintina pažintis su George Orwell: „1984-ieji“ ir „Gyvulių ūkis“
Kaip jie parašo tai, kas aktualu lieka šimtams metų?
Aš George Orwell atradau tik šiais metais. Pažintį pradėjau su knyga „1984-ieji“, po kurios mano mintims prireikė laiko, kad aprimtų. Po savaitės ar dviejų perskaičiau knygą „Gyvulių ūkis“. Ji gerokai trumpesnė, bet patikėkite manimi, nenusileidžia pirmajai. Perskaičiusi niekaip negalėjau suprasti – kaip jie parašo tai, kas aktualu lieka šimtams metų?
Taip, vis dar aktualu. Tas beprotiškas fanatizmas, noras valdyti ir būti aukščiau puikiai funkcionuoja ir tarp mūsų.
Šiame tekste trumpai aptarsiu abi knygas. Taip pat pabaigoje pakomentavau, kam rekomenduočiau skaityti George Orwell kūrinius. Nieko nelaukę pakalbėkime apie „1984-uosius“.
1984-ieji: lyg gerai susuktas įtempto siužeto kino filmas
Nesinori leistis į detales ir sugadinti skaitymo malonumo, tad knygą pasistengsiu aptarti bendrais bruožais.
„1984-ieji“ pasakoja apie Vinstoną Smitą – žmogų, kurio darbas yra perrašinėti praeitį. Jis sėkmingai ją klastoja ir kartu švelniai, vos pastebimai kedena laisvės ir išsivadavimo idėją.
Tokį Vinstono darbą pavadinčiau psichologiniu smurtu (nors toks gyvenimas apskritai tokiu laikytinas). Vinstonas, perskaitęs tam tikrus dabarties faktus, turi juos pakeisti pagal Partijos diktuojamus poreikius. Kaip po to nuryti tą žinojimą ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę?
Vinstonas iš tiesų nežino, ar tikrai dabar yra 1984-ieji metai, ar tikrai jo kolegos yra tik jo kolegos, ar tikrai niekas neperskaitė ne į taktą prasprūdusios minties apie laisvę ir kas yra tas Didysis Brolis, kuris nepailsdamas stebi Vinstoną ir kitus Okeanijos gyventojus.
Man patiko autoriaus George Orwell vaizduotė. Nesunku buvo joje patogiai įsitaisyti, o vėliau ir apsigyventi.
Pavyzdžiui, teleekranai stebi žmones. Per tokį ekraną prisijungia minčių policija ir stebi, ką tu valgai, kaip miegi ir klausosi, ką paslapčia panosėje burbi.
Pastebėtas bus ir mažiausias tingumas. Visi partijos nariai savo namuose mankštinasi tą pačią minutę ir tuos pačius pratimus daro. Susilauksi replikos, jei tai darysi vangiai, be entuziazmo.
Ar man tęsti?
Kone labiausiai nuliūdino luomiškumas. Tiems „negalvojantiems“ (proliams) valdžia kuria atskirus kultūros produktus. O šie gyvena sau patenkinti ir galvos nesuka.
Beje, ir meilė Okeanijoje (šalyje, kurioje gyvena Vinstonas Smitas) yra negalima. V. Smitas savo kailiu patiria, ką iš tiesų reiškia partijos šūkis: „Meilė – neapykanta, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga.“ Tai viena įdomiausių knygoje aprašytų siužeto linijų.
Labiausiai įstrigusi citata: „Taigi dabar jis ruošėsi pradėti rašyti dienoraštį. Tai nebuvo draudžiama (niekas nebuvo draudžiama, nes nebebuvo įstatymų), bet išaiškėjus jis, be abejo, būtų nubaustas mirtimi“. Manau, kad ji puikiai apibendrina knygoje perteikiamą surūdijusį, bet labai įtaigų absurdą.
Gyvulių ūkis: kodėl nenorėtumėte ten pabuvoti
Pats George Orwell yra sakęs, kad ši knyga yra Rusijos revoliucijos satyra. Tačiau nereikėtų apsiriboti vien šia mintimi. „Gyvulių ūkis“ – tai akmenėlis į nemąstančių masių daržą, kai lyderiams lengva ranka yra leidžiama ropštis „ant galvų“.
Apie ką ši satyriška knyga-pasakėčia? „Gyvulių ūkis“ yra apie ūkį, kuriame gyvuliai nuverčia iki šiol ūkį valdžiusius žmones ir imasi savarankiškai gyventi.
Iš pradžių viskas klostosi neblogai, tačiau pasireiškus valdžios troškimo užuomazgoms, situacija pakrypsta netikėta linkme. Iškyla lyderiai – kiaulės. Jos kitus gyvulius ima terorizuoti per baimės prizmę. Tai viena aiškiausių nuorodų į Rusijos revoliucijoje praktikuotiną valdžios elgsenos normą.
Vienareikšmiškai garsiausia šios pasakėčios citata: „Visi gyvuliai yra lygūs. Bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“ puikiai nusako esmę.
Manau, kad veikėjai yra puikiai parinkti. Kiekvienas gyvulys atsiskleidžia, savaip papildo pasakojimo plotmę.
Kai kuriuos iš jų net galima priskirti realioms asmenybėms. Man įstrigo toks skaitytas paaiškinimas: išvesta paralelė tarp dviejų iškiliausių kiaulių asmenybių – Napoleono ir Sniegiaus – bei realių asmenų – Stalino ir Trockio. Kaip Napoleonas nepriimdavo Sniegiaus pasiūlymų, taip Stalinas – Trockio.
Taip pat pasakėčioje aprašomi Stalino taikyti metodai. Kaip ir knygoje „1984-ieji“, taip ir čia yra perrašoma istorija, grasinama susidorojimu.
Kam rekomenduoju?
Rekomenduoju tiems, kurie tingi skaityti istorijos vadovėlius, bet viduje su savimi nešiojasi norą daugiau sužinoti. Sužinoti apie totalitarizmą, absurdą, bejėgiškumą ir įsijausti į to laikmečio kasdienybę. Žinoma, knygose ji hiperbolizuota, tačiau tai tik paaštrina visus skaitymo pojūčius.
Taip pat manau, kad „Gyvulių ūkis“ yra ypač lengvai skaitomas kūrinys, tad turėtų nesunkiai pasiekti kiekvieną mokyklos suole sėdintį protą.
Leiskite savo mintims paklaidžioti meistriškai parašytuose George Orwell puslapiuose. Galbūt vėliau padėkosite man.