Vakarų fronte nieko naujo: knyga, kuriai nereikia siužeto

Šiandien norisi pakalbėti apie mano mylimą rašytoją Erich Maria Remarque ir jo knygą Vakarų fronte nieko naujo. Knygoje rasite dvylika skyrių ir daug tiesos.
 
Remarkas yra nuostabus. Kas mane artimiau pažįsta, žino, kaip labai jis man patinka. O patinka ne šiaip sau. Juk Remarko knygoje Vakarų fronte nieko naujo tiek daug pasakyta. Kaskart sunku atsistebėti.
Karolina Kuraitė, Karolina Jocienė, Karolina Kuraitė Jocienė, Kemsynai, copywriter, content writer, tekstų rašymas, tekstų rašytoja, tekstų kūrėja, tekstų kūrimas, copywriting, knygos, knygų apžvalgos, knygų recenzijos, knygos apžvalga, Remarkas, Vakarų fronte nieko naujo
Perskaičius viduje kunkuliuoja pačios įvairiausios emocijos. Neapleidžia noras kaltinti, gailėti, užjausti, suvokti. Tiesa, suvokti tą baisybę nėra taip jau paprasta. Giliau pasikapsčius rodosi, kad tai nesuvokiama. Nes kaip gali suvokti tai, kam apibūdinti žodžių nerandi?

Kodėl ši knyga man yra graži?

Taip, knyga Vakarų fronte nieko naujo man yra labai graži. Graži turiniu, išgyvenimais, patirtimis, jausmų gyliu.
Kartais skaitydamas imi ir pagalvoji, jog pats tame purve voliojiesi, uteles rankiojiesi ar bulvinius blynus belaisviams rusams neši.
Graži ir kalba. Ji rišli, lengva, sklandanti ore. Kur reikia, Remarkas palieka vietos skaitytojo mintims ir savivokai. Tada jauti slaptą ryšį su rašytoju. Tas ryšys taip įtraukia, kad skaitymo nesinori pertraukti tokiais mažmožiais kaip miegas ar pusryčiai.
 
Grįžtant prie skyrių, norisi paminėti, kad jie yra trumpučiai. Pagalvojau, kad dėl to skaityti ir yra malonu. Pasakojimas – koncentruotas, aiškus, kiekvienoje dalyje yra aprašomi esminiai įvykiai ar mintys. Gali būti, kad taip rašant lieka daugiau vietos skaitytojo mintims (jos labai nerimastingos, patikėkite manimi).
 
Ar gali būti, kad toks gana lakoniškas pasakojimo stilius dar ir žiaurumo pasakojamiems įvykiams prideda? Manau, kad taip. Nes tu perskaitai ir žinai, kad viskas.
Tada tą pačią pastraipą skaitai dar kartą, kad galutinai įtikėtum tuo žiaurumu.
Taip pat knygoje gražu yra tai, kad vokietis kalba visiems žmonėms, o ne tik vokiečiams nacionalistams suprantama kalba. Įstrigo kareivių samprotavimas apie karą, o labiausiai verta paminėti jų prieitą išvadą, kad tiesa yra ir vokiečių, ir prancūzų. Tiesa yra būti žmogišku žmogumi.

Knyga, kuriai nereikia siužeto

Tiesą pasakius, nors knygą Vakarų fronte nieko naujo skaičiau keliskart, tiksliai negalėčiau įvardyti jos siužeto. Bet jo ir nepasigedau. Nes knygoje aprašomas Pirmasis pasaulinis karas toks ir buvo – be siužeto.
 
Žinoma, valdžios atstovai savo galvose jį turėjo. Tačiau kareiviai – vargu. Skaitant aplanko toks jausmas, kad kareiviai, nors ir gyvi, yra mirę. Tai apie kokį siužetą mes kalbame?
 
Mirties akivaizdoje kareiviai susiduria su senu geru valdžios troškimu, jo padariniais, alkiu, neviltimi. Vietomis galima įžvelgti, kad jausmai yra įprasminti gamtoje. Pavyzdžiui, Remarkas rašo, kad per laidotuves ir žvaigždės šaltai mirga, ir vėjas gūsingai pučia.
 
Siužetą apibendrinčiau taip: aprašomas karas neturtingo vokiečio Pauliaus akimis. Manau, kad tokio siužeto emociškai nelengvai knygai visiškai pakanka.

Trys priežastys, kodėl pasakojimas įtikino

Nuoširdžiai manau, kad Remarko knygos ne veltui yra spausdinamos ant negelstančio popieriaus. Tačiau kokiomis priemonėmis pasakojimas įtikino mane?
 
1. Sakyčiau, kad išgyvenimai tokie tikri atrodo todėl, kad dažnai jiems papasakoti yra pasitelkiama ironija. Be jos neįsivaizduoju knygos Vakarų fronte nieko naujo.
 
Pavyzdžiui, Remarkas rašo: „Jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo“ arba „Teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas. Užtat sklypelis išraustos žemės, kurį mes giname, vis tiek išlaikytas“.
 
Dėl ironijos ši knyga man kiek primena Balio Sruogos Dievų mišką. Nemanau, kad yra geresnis būdas išgyventi tokius siaubus.
Beje, nenoriu išduoti pavadinimo prasmės. Perskaitykite patys. Pavadinimas, kaip ir pati knyga, persismelkęs ironija.
2. Taip pat Vakarų fronte nieko naujo galima rasti nemažai įdomių faktų apie patį karą. Sužinai, kad mina neaiškiu būdu iškrato žmogų iš drabužių, apie sužeidimų įvairovę ir kiek pačiuožusius gydytojus, kurie džiūgauja galėdami eksperimentuoti su kareivių kūnais.
 
3. Taip pat pasakojimą laikau įtaigiu dėl paties turinio. Remarkas daužė mano širdį. Į visas puses, kaip tik norėjo. Vakarų fronte nieko naujo aprašomos begalės svarbių dalykų.
 
Autorius ne tik gražiai rašo: „Mūsų vidus granatų išraustas, kaip išraustas laukas aplinkui“. Svarbiausia, kad Remarkas, pasinaudodamas ta gražia kalba, pasakoja apie turčių ir vargingų žmonių nelygybę, kvestionuoja valdžios pasirinkimus ir labai taikliai viską apibendrina, kad „tik ligoninėje galima pamatyti, kas yra karas“.
 
Beje, trumpai papasakosiu, kokiomis aplinkybėmis paskutinę citata įsidėmėjau visam gyvenimui. Mes su draugais beveik kiekvieną savaitę dalyvaujame protmūšyje. Klausimas, žinoma, pasitaikė apie Remarką ir jo citatą, kuri apibendrina karą. Tuo metu norėjau prasmegti. Dabar jau žinosiu visam gyvenimui.

Kam rekomenduočiau?

Jei ieškote lengvo skaitalo gulint paplūdimyje – ši knyga nėra jums. Tačiau jei norite pamatyti Pirmąjį pasaulinį karą vokiečio kareivio akimis, išgirsti mirštančių arklių žviegimą ir įsigilinti į „Prarastosios kartos“ emocinius išgyvenimus, prašom.
 
Drąsiai rekomenduoju įvairaus amžiaus žmonėms. Manau kiekvienas iš Vakarų fronte nieko naujo gali pasisemti labai daug.