Knygų lentyna

Perskaičius knygą norėjosi atsistoti ir ploti. Jei šis romanas būtų spektaklis – būčiau atsistojusi pirma. Ir tikrai nuoširdžiai papločiau. Nieko man joje netrūko. Na, neskaitant tęsinio.

Vakaro skaitinys apie vergiją, juodaodžių išgyvenimus ir norą pritapti visuomenėje nebūtų iš lengvųjų. Tikėtina, kad retas iš mūsų pasirinktų skaityti perdėm sausą istorijos vadovėlį šia tema. Taip, tai nelengvas turinys. Tačiau autorė Bernardine Evaristo jam suteikia neišpasakyto lengvumo. Tekstas įtraukė, supurtė ir proto įkrėtė. Tiesa, ta lengva kalba skaitant vis kristalizavosi ir many nusėdo nemažai nuosėdų. Ir puiku – vadinasi knyga paliko savo žymę. Ne bet kokią – o kristalinę!

Ar aš esu tas žmogus, kurio nuomonę formuoja kiti? Ar turiu savy nors dalelę Piterio Kytingo? Ar esu antraeilis žmogus? Žinoma, nenorėčiau būti vien formuojama kitų, tad bent jau man atrodo, kad renkuosi išsakyti savo nuomonę. Bet būti gali visaip.

Papirko. Mane papirko viršelis. Ryškus, kviečiantis skaityti. Ant viršelio ir Baracko Obamos vardas puikuojasi. Tai jo mėgstamiausia 2017 metų knyga. O ką bekalbėti apie Margaret Atwood autoritetą. Juk pagal jos knygą „Tarnaitės pasakojimas“ tokiu pat pavadinimu yra išleistas mano vienas mėgstamiausių serialų apskritai.

Perskaičius G. G. Markeso romaną „Patriarcho ruduo“ niekaip neapleido mintis, kad iš tikrųjų nežinau kaip jį vertinti. Knyga man kalną sumišusių jausmų sukėlė. Šiandien juos pasistengsiu įžodinti. Aišku viena. Jei norisi šią knygą perskaityti, vertėtų žinoti, kas laukia. Laukia tekstas, kuris vietomis įtraukia kaip sūkurys, o tarpais skaitai ir neprisimeni, ką perskaitei. Romanas mane veikė ir purtė kaip tik norėjo. Gal toks buvo Markeso tikslas?