Marina Stepnova. Sodas: apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį XIX amžiaus Rusijos dvare
Perskaičius knygą norėjosi atsistoti ir ploti. Jei šis romanas būtų spektaklis – būčiau atsistojusi pirma. Ir tikrai nuoširdžiai papločiau. Nieko man joje netrūko. Na, neskaitant tęsinio.
Kur slepiasi meistriškumas?
Turiu tokį įprotį. Skaitydama knygas pasižymiu vieną kitą gražiai skambantį žodį (toks sąrašas praverčia tomis dienomis, kai sunkiai sekasi rašyti). Nors ir skaičiau kitą autorės M. Stepnovos romaną „Lazario moterys“, nesitikėjau tokio kalbos meistriškumo. Gal spėjau primiršti? Kad ir kaip bebūtų, kalba yra nuostabi. Kalba yra sodas. Sultingas, gaivališkas ir gyvas. Tad ir krūvas žodžių prisirašiau.
Taip gardžiai veikėjai ragauja vaisius, kad ir pats užsinori. Tai yra kuo puikiausias sunkaus darbo pavyzdys. Na, ir meilės kalbai nepamirškime. Taip pati Marina Stepnova viename interviu sakė. Kad ji myli... ką čia myli, garbina kalbą. Dėl to rašydama mėgsta pavargti ir kaip reikiant žodžius nugludinti.
Jei jau skaitėte knygą, turbūt jūsų nenustebinsiu pasakydama, kad „Sodas“ primena K. Sabaliauskaitės istorinį romaną „Petro imperatorė“ (kurį, beje, tikrai skaitysiu antrąkart). Labiausiai dėl to, kad rusiška kultūra yra piešiama labai panašiai. Kalboje nevengiama keiksmų, grubumų ir tiesmukumo. Ir ką jūs galvote – visa tai puikiai susižaidė su šilku, dvaru, sodu ir pokyliais.
Viename straipsnyje autorė Marina Stepnova užsiminė, kad šis romanas pažeidžia balažin kiek taisyklių, kurių paprastai laikosi rašytojai. Taip yra todėl, nes iš tiesų šis romanas neturi vieno visą turinį apimančio žanro. Taip, tai nėra tradicinis dvaro romanas. Nei apie šeimos sagą jis pasakoja, nei moko, nei pamokslauja. Štai jums ir meistriškumas. Istoriją papasakoti taip, kad liktų vietos tau pačiam. Visai smagu savarankiškai nuspręsti, apie ką ši knyga visgi buvo.
Tai apie ką šis romanas?
Man pasirodė, kad labiausiai šis pasakojimas yra apie šiuolaikiškai laisvą merginą Tusią, gyvenančią XIX amžiaus Rusijos dvare. Nors Tusia drąsi, tvirta ir laisva, ji man visai nepatikusi. Netrukus paaiškinsiu kodėl, bet dabar reikėtų truputį paėjėti atgal.
Marina Stepnova romane „Sodas“ rašo apie provincijos dvarą, kuriame lyg sapne gyvena kunigaikštis su kunigaikštiene. Nors pora kartu gyvena ne pirmą dešimtmetį, du jų vaikai seniai savarankiški, meilė, jaunatviškas kikenimas ir trauka niekur nedingusi. Santykiuose kaip sode vyrauja harmonija, palaima, darnoje gyvenanti pora raško skaniausius nokstančius sodo vaisius ir… netikėtai vaisius užsimezga kunigaikštienės įsčiose. Taip prasideda visų gyvenimus apvertusi istorija, kurioje figūruoja nelauktas vaikas – Tusia.
Anuomet perkopus keturiasdešimt metų lauktis būdavo gėda. Net jei tu esi kunigaikštienė. Ne vaikai tokiame amžiuje turi rūpėti, o visuomeninė veikla!
Marina Stepnova aprašo tuometines žmonių reakcijas į vėlyvą nėštumą, tėvų indėlį į vaikų auklėjimą, gimdymą. Ir išties daug įdomių dvariškių gyvenimo ypatumų sužinoti galima. Kaip vasarį valstiečiai badaudavo ir eidavo „kąsniauti“, kaip gėdijamasi išsigimusio vaiko, kas tokia yra uostomoji druska, koks niekinis dėmesys buvo skiriamas moterų išsilavinimui („Jokių diplomų kursistės negaudavo. Nei diplomų, nei egzaminų, nei statuso. Tai buvo tiesiog žavus laisvalaikio ratelis pagal pomėgius“ (p. 272) ir kaip gydytojai opijaus tinktūrą visur nešiojosi.
Taip pat patiko, kad Marina Stepnova leidžia žaisti savo fantazijai. Nemažą dėmesį ji skyrusi kitam pasakojimo dėmeniui, kurio centre – pasikėsinimas į caro gyvybę. Vienas ir ryškesnių veikėjų čia – vyresnysis Lenino brolis Aleksandras Uljanovas (Saša). Man ypač patiko stebėti, kaip vikriai autorė sukuria asmeninį šio žmogaus pasaulį. Jis ėmė ir prilipo.
Beje, ir Radovičiaus istorija man buvusi įdomi. Marina Stepnova patenkino smalsumą ir aprašė, kaip dailus prisiplakėlis sau kelią prasiskynė. Ar tikrai gražiam žmogui viskas lengviau pasiekiama?
Na, ir grįžtų į pirmąjį pasakojimo sluoksnį. Tai Tusia. Ji netyčia sugriauna tėvų santykius. Galiausiai išniekina mamos puoselėtus sodus. Elgiasi egoistiškai ir nedėkingai. Už tą paikumą ją sunku pamėgti. Šie ir kiti jos poelgiai priminė R. Atkočiūno režisuotą spektaklį „Skėriai“ (taip, čia tokia paslėpta rekomendacija).
Kam rekomenduočiau šią knygą?
Tiems, kurie išsiilgo meistriškai parašyto teksto su kokybišku turiniu. Tiesa, skaitant reikės susikaupti. Na, kad visai nenuklystumėte, nes pasidavus pasakojimo tėkmei lengva praleisti naują veikėją.
Man patiko, kokia prasmė yra suteikta skyriams. Man patiko keliami klausimai ir temos. Man patiko, kad buvo galima sužinoti apie iš pažiūros ne itin įdomius dalykus.
Beje, išties apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad autorė planuoją rašyti antrą knygą, kurioje tie patys veikėjai figūruos. Tai bus ne tęsinys, o kita istorija, kita knyga. Tačiau laukti tikrai yra ko. Tikiuosi ne man vienai.
Jei įdomu, kokios mintys mane aplankė perskaičius kitą Marinos Stepnovos romaną „Lazario moterys“, skaitykite čia.
O jūs ar planuojate skaityti romaną „Sodas“? O gal jau skaitėte?