„Malonės sniegas“ yra pirmoji autoriaus Anthony Doerr knyga, atsidūrusi mano rankose. Iš pradžių pavergia nuostabus viršelis. Jį prilietus, rodos, pirštų pagalvėlėm jauti stingdantį šaltį. Tiesa, džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad ne tik viršelis esąs nuostabus, bet ir turinys.
Mano galva, autorius Kristijonas Kaikaris sukūrė įtraukiantį ir vietomis papurtantį pasakojimą. Kur reikėjo jausti įtampą, jaučiau. Kur reikėjo įtarinėti, neatsipalaidavau. Paprastai taip ar panašiai ir yra apibūdinamas neprastas trileris!
Perskaičius knygą norėjosi atsistoti ir ploti. Jei šis romanas būtų spektaklis – būčiau atsistojusi pirma. Ir tikrai nuoširdžiai papločiau. Nieko man joje netrūko. Na, neskaitant tęsinio.
Sąrašai. Man taip patinka sąrašai! Gruodį daugelis iš mūsų sunkiai susidoroja su savu darbų sąrašu, o ką bekalbėti apie šurmulį prekybcentriuose, dovanų paieškas ar kitas šventines veiklas. Pasilikite laisvo laiko imbieriniams sausainiams kepti – šiandien dalinuosi sąrašu, kuriame, mano galva, atsidūrė dažniausiai šventiniu laikotarpiu daromos kalbos kultūros ir kitos klaidos.
Vakaro skaitinys apie vergiją, juodaodžių išgyvenimus ir norą pritapti visuomenėje nebūtų iš lengvųjų. Tikėtina, kad retas iš mūsų pasirinktų skaityti perdėm sausą istorijos vadovėlį šia tema. Taip, tai nelengvas turinys. Tačiau autorė Bernardine Evaristo jam suteikia neišpasakyto lengvumo. Tekstas įtraukė, supurtė ir proto įkrėtė. Tiesa, ta lengva kalba skaitant vis kristalizavosi ir many nusėdo nemažai nuosėdų. Ir puiku – vadinasi knyga paliko savo žymę. Ne bet kokią – o kristalinę!