Apie atsiskyrėlišką gyvenimą. Apie gyvūnų teises ir meilę jiems. Apie kuoktelėjusią senyvo amžiaus moteriškę, kurią labai lengva pamilti. Bet labiausiai knyga „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ man yra apie vertybes ir jų stoką.
Pavyzdžiui, meilė vaikams buvusi nuoširdi ir tyra, o meilė Diegui kur kas dažniau panėšėjo į apsėdimą (Frida sveikdavo tik šiam būnant šalia). O kur dar gamta, glaudžiai jungianti visą pasaulį, ir niekad nepaliekantis noras susilaukti vaikų.
Nustokit romantizuoti rašymą. Rašyti būtina ne tik tada, kai aplanko gera nuotaika ar mūzą pagaunat. Kur kas sudėtingiau laikytis disciplinos ir rašyti, kai reikia.
Skausminga pasirodė ir žmonių istorija. Didžiuliai kalnai nuo mirties neapsaugo. Tekste pajusite moters sielvartą mirus vyrui, atskirai gyvenančių įsimylėjėlių ilgesį, tačiau neapsirikite. Grožio ir meilės gyvenimui tekste daug daugiau.
Iš pradžių diena iš dienos išsvajoto atlygio reikalavusi tarnaitė virsta žymia vaško meistre. Sakydama, kad turinys buvo įdomus, turiu galvoje Mari Grosholc pažintis su karaliaus Liudviko XVI, Napoleono Bonaparto, filosofų, revoliucionierių ar net žmogžudžių galvomis.