Stephen King. Skirtingi metų laikai: kam skaityti žiaurias istorijas?
Stephen King knygą „Skirtingi metų laikai“ skaičiau senokai, tikriausiai bus geras pusmetis praėjęs. Visa laimė, kad ji įsimintina, tad ir įspūdžius aprašyti nesunkiai sekėsi. Man rodos, tuo geras kūrinys skiriasi nuo pusėtino.
Pradėsiu nuo to, kad knygą „Skirtingi metų laikai“ sudaro keturios atmosferiškos istorijos. Skirtingos, tamsios, ištaškančios:
- Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime (taip, filmas pastatytas pagal šią Stephen King apysaką).
- Gabus mokinys.
- Kūnas.
- Kvėpavimo metodas.
Turbūt labiausiai supurtė pirmos dvi, bet ir likusias visa širdim rekomenduoju perskaityt.
Mano santykis su Stephen King kūryba
Kol kas esu perskaičiusi vos dvi Stephen King knygas (be šios) – „On Writing“ ir „Tamsoje be žvaigždžių“. Dėl to ir liūdna, ir nelabai. Liūdna, nes pažintis su autoriumi dar šviežia, nesijaučiu perpratusi rašytojo fenomeno (tik apie rašymo įpročius nemažai knygoje „On Writing“ sužinojau). Tuo tarpu ir džiugu, kad tiek daug klampių, tamsių, puikiai suręstų kūrinių dar laukia eilėje.
Taigi skaitote nuomonę žmogaus, kuris dar tik spėjo kojas Stephen King kūryboje apšilti.
Skirtingi metų laikai: ar yra prasmė skaityti žiaurias istorijas?
Koks tikslas skaityti apie smurtą, skausmą, mirtį? Nes norim pasijausti geriau ar apskritai kažką pajausti? Galbūt, bet šiuo atveju ne viskas taip paprasta.
Būna, kad filmai ar knygos palieka jausmą. Dažnai nepameni siužeto, veidų, dialogų, bet puikiai prisimeni sukeltas emocijas (kurios, beje, dažnai įgauna fizinę išraišką (kai pykina, krečia šiurpas ir pan.). Mano galva, toks kūrinys, kad ir kokio žanro jis bebūtų, jau yra vertas dėmesio. Bet kokius sukeltus jausmus traktuoju kaip pabuvimą su savimi, pabėgimą nuo kasdienybės, įkvėpimą.
Man svarbu, kad literatūra dar būtų nepatogi, keltų klausimus, augintų.
Visgi pastebiu, kad man vien jausmo nepakanka. Man svarbu, kad literatūra dar būtų nepatogi, keltų klausimus, augintų.
Tad drąsiai galiu sakyt – Stephen King apysakos man buvo ne vien apie jausmą. Galiu užmesti akį į vieną iš keturių apysakų pavadinimų ir iškart prisiminsiu, kas ten dėjosi, kokius klausimus autorius kėlė, ką tuo žiaurumu norėjo pasakyti. Sakyčiau, retas kūrinys man taip giliai įstringa.
Kitas nuostabus dalykas – prasmė. Anksčiau galvodavau, kad galima dėti lygybės ženklą tarp dviem IMDb balais įvertinto siaubo filmo ir knygos*. Klydau.
Šios keturios Stephen King istorijos – aukščiausios klasės, ne šiaip sau parašytos. Skaitant man vis atrodė, kad autorius savo gilesnius pamąstymus dažnai įvelka į žiaurumo rūbą. Kad ir kokį veikėją išsirinkčiau aprašyti, būtų galima konstatuoti – ne šiaip jie elgiasi taip, kaip elgiasi. Ne šiaip jie tokiais tapo. Ne šiaip Stephen King tokį siužetą sudėliojo. Kitaip tariant, prasminga šias istorijas skaityti. Jos ne tik meistriškai suręstos, bet ir riebų prasmės poodį turi (kas retai pasitaiko siaubo ekranizacijose).
Ramybės dėlei parašau, kad taip, klausimus kelia ne vien kingiško stiliaus istorijos su visais žiaurumais, bet pritarčiau minčiai, kad tokiu būdu nupiešiami ryškesni veikėjai. Stipriau supurčius skaitytoją lengviau tuos klausimus apskritai užduoti.
Kam rekomenduočiau?
Daugelis esam prisiklausę istorijų apie karus, koncentracijos stovyklas ir ten patirtus žiaurumus, bet retai apie tolimesnį traumas patyrusių žmonių gyvenimą išgirsi. Čia taip visai neseniai susivokiau, kodėl knyga „Skirtingi metų laikai“ taip mėgavaus. Stephen King nesikuklindamas lukštena traumas patyrusių (ir nebūtinai) žmonių psichologiją. Štai jums ir atsakymas.
Skaitykit ir jūs, jei literatūroj ieškot nepatogumo ir pasičepsėdami keliat sau klausimus.
*Čia neturiu omenyje šių Stephen King istorijų ekranizacijų. Tiesą sakant, jos laikomos kino klasika (pavyzdžiui, „Pabėgimas iš Šošenko“). Kita vertus, yra ir mažiau pasisekusių autoriaus kūrinių ekranizacijų, bet šis tekstas ne apie tai.
Mano vertinimas: ★★★★★
Ši knyga – leidyklos dovana. Ačiū už ją. Jei norite, knygą įsigyti galite paspaudę čia.
Įdomu, ką dar parašiau? Knygų lentyna.
Įdomu, ką skaitau? Mano „Goodreads“ paskyra.
Iki greito,
Karolina