Osamu Dazai. Netekęs teisės būti žmogumi: šokiruojanti ar varginanti atskalūno išpažintis?
Osamu Dazai kūrinys „Netekęs teisės būti žmogumi“ – modernios japonų literatūros klasika. Sutinku – stipri tema, kontekstas ir žanras susipina į visumą. Bet ar to pakanka įspūdžiui palikti?
Netekęs teisės būti žmogumi: ko tikėtis prieš skaitant?
Tema. Tai pasakojimas apie užribio žmogų. Apie negebėjimą funkcionuoti visuomenėje. Apie norą atimti sau gyvybę. Apie nesusikalbėjimą. Veidmainiavimą.
Tema – stipri, tačiau neišbaigta. Mano galva, tema turėtų atsiskleisti per pasakojimą. Visgi man pasirodė, kad kai kurie pagrindinio veikėjo Jodzo sprendimai nebuvo paaiškinti. Jis – visuomenės atskalūnas. Tad kas taip traukė moteris? Kodėl jam miela būt išlaikytiniu? Negi jos – rūpestingos gelbėtojos ir nieko daugiau?
Nespėjau jo kaip veikėjo pamilt. Net pradėt nekęst ar visa širdim užjaust nesinorėjo. Tas ir liūdniausia, kad nelabai ką skaitydama pajutau, nors skaičiau išpažintį.
Rašymo technika. Knyga parašyta (pa)sąmonės srauto technika. Skaityti ir lengva, ir sunku.
Dėl to pasakojimas man pasirodė esantis padrikas. Mintys pernelyg šokinėja. Pasakotojas vis pabrėžia, kad nepamena vieno ar kito vardo – tai skaitytojui nėr svarbu. Taip tik dar daugiau sumaišties į pasakojimą autorius įneša.
Tiesa, taip pat kūrinyje „Netekęs teisės būti žmogumi“ rasite nemažai nuorodų į krikščionybę.
Ar šis kūrinys – pagalbos šauksmas?
Kontekstas. Šis Osamu Dazai kūrinys pasirodė Japonijoje 1984-aisiais metais, kai „visuomenė buvo apimta beprasmybės nuojautos, chaoso ir rezignacijos po pralaimėto karo <…>. Neatsitiktinai kūrinys laikomas alegorija į to meto japonų visuomenės savidestrukcines nuotaikas“.
Stipru. Kontekstas stiprus. Tai daug ką paaiškino.
Beje, džiugino, kad knygoje nemažai nuorodų į japonų kultūrą galima rasti. Dar nuostabiau, kad tos nuorodos skaitytojui paaiškinamos.
Žanras. Ačiūdie, knygos pabaigoje yra išspausdintos vertėjos mintys. Jos taip pat daug ką paaiškina.
Pasirodo, knygos „Netekęs teisės būti žmogumi“ žanras – „romanas apie save“. Vadinasi, didžiulis dėmesys specialiai skiriamas ne kūrinio estetikai ar išvystytam siužetui, o „pasakotojo išgyvenimų aprašymo tikroviškumui“.
Japonų literatūros tyrinėtojas Masao Miyoshi mini ir šio žanro trūkumus: „Tai – narciziškas, teikiantis pasitenkinimą dialogas su pačiu savimi ar ekshibicionistinis savęs demonstravimas“. Darosi įdomu.
Žanro specifika daugmaž aiški. Tačiau autorius nusprendžia šį tą pakeisti, savo pridėti. Pavyzdžiui, Osamu Dazai kūrinyje pasakotojas – ne pagrindinis veikėjas, o atsitiktinis žmogus. Kitaip tariant, rašytojas Osamu Dazai stebi pasakotoją, kuris stebi pagrindinį veikėją ir jo gyvenimą.
Tiesa, literatūros tyrinėtojai mano, kad nemaža dalis aprašytų įvykių yra asmeniniai rašytojo išgyvenimai. Pavyzdžiui, bandymai atimti sau gyvybę. Vadinasi, tam tikra prasme autorius rašė apie save. Ir tai yra liūdna. Ar šis kūrinys – pagalbos šauksmas?
Nesinori išduoti daugiau. Perskaitę knygą šią informaciją nesunkiai susirasit patys.
Kam rekomenduočiau?
Neabejoju, kad skaitymo patirtį sudaro bent keletas sudedamųjų dalių. Vis svarstau, ar knyga manęs taip stipriai nesužavėjo, nes tuo metu buvau per mažai įsitraukusi? Nuotaika – ne ta? Galva buvo nepakankamai švari? Ar visgi kūrinys paprasčiausiai manęs nepalietė?
Trumpai tariant, nesigailiu, kad skyriau laiko perskaityti šį gana egzotišką kūrinį. Jis buvo neabejotinai kitoks. Šiek tiek varginantis, bet džiugiai kitoks.
Jei norit susidaryti savo nuomonę, knygą galite įsigyti čia. Jei jau skaitėt, parašykit man instagrame, ką galvojat jūs. Būtų nuoširdžiai įdomu padiskutuot.
Tiesa, tai buvo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dovana. Ačiū už ją! Daugiau kitokių knygų galite rasti čia, o kitas mano knygų apžvalgas – čia.
Vertinimas: ★★★☆☆
Iki greito!