Dmitry Glukhovsky. Tekstas: 2016-ieji, Maskva, barščiai, mobilusis telefonas = pečius užgulantis sunkumas
Būna, kad perskaitau knygą ir nesiryžtu jos atlapa širdim rekomenduot. Juk kūrinius filtruojam per savo patirtis, jausmus, skaitytus tekstus. Kitaip tariant, kas paliečia mane, nebūtinai palies kitus.
Dėl to knygas rekomenduoju pasitelkdama visas atsargumo priemones. Galiausiai, juk pats žmogus turi jaust, kokios knygos jį traukia, skaitant nepaleidžia ir dar kaip reikiant papurto.
Tačiau Dmitry Glukhovsky kūrinys „Tekstas“ man jokių abejonių nekelia. Ši knyga – unikali. Mažų mažiausiai nuostabi. Kiekvienas joje ras šį tą sau.
Kodėl Dmitry Glukhovsky kūrinį vadinu magnetišku?
Knyga „Tekstas“ traukė kaip magnetas. Nors pasakojimas geografiškai plyti Maskvoje, o pagrindinis veikėjas – ką tik iš kalėjimo išleistas vaikinas Ilja, knyga nuo pirmųjų skyrių įsupo į pasakojimą. Šansai pasipriešinti buvo niekiniai. Aišku, priešintis ir nesinorėjo. Pasidaviau rašytojui ir tik atsitraukusi supratau, kame čia reikalas.
Siužetas. Dmitry Glukhovsky knygoje nerasite poetiškumo ar magijos. Rasit gyvenimą su visomis negrožybėmis. Ant knygos nugarėlės rašoma, kad čia F. Dostojevskio schema „nusikaltimas-bausmė“ pakeičiama į „bausmė-nusikaltimas-bausmė“.
Ką tai reiškia? Pagrindinis veikėjas Ilja yra melagingai apkaltinas – kalėjime praleidžia septynerius metus. Visa, kas padėjo ištverti šią patirtį, jam išėjus į laisvę žlunga. Čia netrūksta keršto apraiškų, neteisybės ir labai paprasto noro susigrąžinti gyvenimą. Arba pradėti naują. Ir nebūtinai savo.
Pažadu, pasakojimas, apimantis velniškai įtemptą savaitę, vystomas aiškiai, suprantamai ir tuopat įtraukiančiai.
„Maniau, kad žudyti nebaisu, bet, pasirodo, žudydamas kitus žudai ir save: nervą, gyvą šaknį marini savyje šituo aršeniku ir stirksai paskui kaip negyvas dantis.“
Kalba. Švelniai tariant, knyga parašyta įtaigiai. Nors skaitant jaučiasi pečius užgulantis turinio sunkumas, kalba liejasi laisvai. Beje, žargono yra nemažai, bet jis – vietoje ir laiku. Man norisi padėkot vertėjai Zitai Marienei, kuri leido šį kūrinį skaityt su pasičepsėjimu.
Taip pat stipriai paveikė vidiniai Iljos monologai. Jų knygoje aptikau nemažai. Galbūt dėl to man prieš akis šmėžavo spektaklio scenos. Toks formatas puikiai tiktų.
Temos. Rodos, Dmitry Glukhovsky net nesistengdamas įtraukė visą šūsnį temų. Perskaičius knygą tikrai yra apie ką pagalvot.
Neteisybė. Socialinių sluoksnių skirtumai. Vaikų ir tėvų santykiai. Pamatinis vaikų auklėjimas. Meilė. Taip pat knygoje svarstoma, koks žmogus yra geras? Ar žudydamas kitus, žudai save? Ką reiškia atimti kito gyvenimą?
„Kol žmogus mažas, jis plastilininis, lipdyk sau iš jo, kas tik į galvą šauna.“
Trumpai tariant, moralinis knygos svoris – švininis.
Veikėjai. Netaupysiu žodžių. Veikėjai meistriškai sukonstruoti. Jų nekenti, bet palaikai. Jais nepasitiki, bet pateisini. Skaitant ne kartą norėjosi Ilją priglaust, nors šis iškrėtė baisių dalykų.
Kaskart jam valgant mamos virtus barščius, strigo gumulas gerklėj. Barščiai – paprasta, bet paveiki kultūrinė nuoroda. Net galima sakyt, kad tam tikra prasme barščiai turi simbolinę prasmę. Ilja valgydamas barščius vis pasikalbėdavo ir taip pamažu atsisveikino su mama. Matot, gyvos nespėjo pamatyt.
Perskaičius knygą priėjau prie išvados – nė velnio mes viens apie kitą nežinom. Tad gal būkim supratingesni?
Kam rekomenduočiau?
„Tekstas“ buvo pirmoji autoriaus Dmitry Glukhovsky skaityta knyga. Iš šios pažinties nesitikėjau nieko, o gavau su kaupu. Būtinai knygą pasiliksiu savo asmeninėj bibliotekoj.
Tad drąsiai rekomenduoju. Skaitykit. Padarysit sau paslaugą.
Galiausiai, ačiū leidyklai „Alma littera“ už nuostabų kūrinį. Įsigyti galite čia.
Vertinimas: ★★★★★
Daugiau knygų apžvalgų rasit čia.
Iki kitų kartų!