Donna Tartt. Mažasis draugas: pergalė ir žlugimas kartais būna vienas ir tas pats
Kopiau į kalną. Klupau, nusibrozdinau kelius, prakaitavau ir vis tiek mėgavausi procesu. Taip ar panašiai būtų galima apibūdinti šios knygos skaitymą. Kas yra žygiavęs kalnuose, supras.
O jei sunku susigaudyt, apie ką čia aš, pasakysiu kitaip. Ši skaitymo kelionė buvo nelengva, bet verta laiko ir dėmesio. Dėl to knygą Mažasis draugas vertinti vienu balu atrodo kažkaip per paprasta – geriau pabandysiu padėliot pliusus ir minusus.
Svajokit ne apie praeitį, o ateitį.
Minusai
Knygą skaičiau mėnesį. Dariau pertraukas, tad lėtai įsivažiavau. Nekartokit šios klaidos – jei jau kimbat į tokį gana rimtos apimties kūrinį (visgi apimtis – 585 puslapiai), įsikibkit tvirtai.
Taip pat man pasirodė, kad autorė paliko palaidų galų. Tai kas nužudė Robiną? Kodėl teta sunkiau išgyvena ne savo vaikų, o sūnėno mirtį? Kodėl Alison nieko nepasakojo ir viską laikė savy? Pasakojimas rutuliojosi, o jos charakteris taip ir liko neatskleistas. Vėliau supratau, kad veikėjai linkę į savidestrukciją – tai skatino versti puslapius, bet vis tiek ne visus klausimus paaiškino (o gal trūkos atidos skaitant, kas čia žino).
Beje, „Mažasis draugas“ buvo mano pirmoji autorės Donna Tartt skaityta knyga, tad darau prielaidą, jog pažinčiai pasirinkau netinkamą kūrinį. Galbūt jis ne šiaip sau painus? Galbūt autorė to siekė? Juk autorė rašė, kad „pergalė ir žlugimas kartais būna vienas ir tas pats.“ Atrodo, kad Donna Tartt norėjo, kad skaitytojas savo kailiu pajaustų tą klampią veikėjų kasdienybę.
Pliusai
Kita vertus, ši istorija yra apie užsitęsusį gedulą. Apie artimųjų mirtis, kurios pakeičia gyvenimus iš pagrindų. Apie negalėjimą ar nenorėjimą sau padėt. Tema, kaip ir pasirinktas istorijos pateikimas, ne iš lengvųjų.
Taip pat pats riebiausias pliusas už vertimą. Jis gyvas, judrus ir nušlifuotas, niekaip negalėjau atsistebėt kalbos grožiu. Net neabejoju, kad vertimas vietomis stumtelėjo skaityti toliau.
Dar tenka pripažinti, kad siužetas buvo netikėtas. Buvo įdomu pagyvent „smokingų, spuogų, perlų“ pasaulyje. Mintyse laikiausi atstumo nuo gyvačių ir ginklų, troškau pasivaikščioti „Negandoje“. Išvada – kruopščiomis detalėmis autorė sukūrė įtikinamą pasaulį. Tokį sodrų, kad patikėjau jo realumu.
Galiausiai, ir moralas man pasirodė aiškus. Svajokit ne apie praeitį, o ateitį. Judėkit pirmyn.
_
Jei įdomu, daugiau knygų apžvalgų prirašiau čia, o skaitomas / perskaitytas knygas visad sąžiningai žymiu čia.
Už padovanotą knygą ačiū sakau leidyklai „Alma littera“.
Iki greito,
Karolina