Šimtas metų vienatvės: ne klausinėkit, o patikėkit
Šimtas metų vienatvės – mano viena mylimiausių knygų, tad nespraudžiau savęs į instagramą – leidau sau rašyti išsamiai. Jei neturite kantrybės skaityti visos apžvalgos, galit užmesti akį į paskutinę dalį – ten rasite glaustą įspūdžių aprašą.
O aš pradėsiu nuo pradžių. Pirmąkart Gabriel García Márquez romaną Šimtas metų vienatvės skaičiau prieš gerus septynerius metus. Universitete išnarstėme po kaulelį. Kūrinys paliko tokį stiprų įspūdį, kad 2024-uosius pradėti norėjau būtent su šiuo pasakojimu. Privalėjau darkart perskaityti, kad įsitikinčiau kūrinio fenomenu. Kitaip tariant, norėjau stiprios knyginės metų pradžios – tokią sau ir patiekiau.
Šįkart romaną pajaučiau dar stipriau, nes žinojau, ko iš šios sapniškos istorijos tikėtis. Tai pirmas pastebėjimas – prieš skaitydami atsiribokite nuo žinomų tiesų, išmoktų dėsnių, trumpam užtildykite savo racionalų protą. Jūsų laukia nepamirštamas skrydis.
Čia prietarai ir jausmai daug stipresni už religiją, tad geiduliai ir kiti norai tenkinami laisvai. Čia kiekvieno veikėjo vaizduotė galinga, o tikrovės pažinimas – menkas.
Ilgus metus brandinta G. G. Márquez mintis virto romanu
Prieš pradėdama tyrinėti kūrinį, noriu nors keliais sakiniais pristatyti autorių. Gabriel García Márquez apie dvidešimt metų brandino mintį parašyti šį pasakojimą – daug laiko turėjo nutekėti ir patirties prikaupti, kad Šimtas metų vienatvės idėja virstų romanu. Tiesa, autorius romaną rašė apie aštuoniolika mėnesių.
1967-aisiais išleistas kūrinys sudrebino pasaulį savo novatoriškumu, o skaitytoją sužavėjo tragikomiškumu, ekspresyvumu, originaliu literatūrinių tradicijų panaudojimu. Tad manęs visai nestebina faktas, jog galiausiai šis Kolumbijos rašytojas dar ir Nobelio literatūros premijos laureatu tapo. Tad ką tokio sultingo jis parašė?
Šimtas metų vienatvės: apie ką romanas?
Romane pasakojama šimtametė Buendijų giminės istorija. Čia prietarai ir jausmai daug stipresni už religiją, tad geiduliai ir kiti norai tenkinami laisvai. Čia kiekvieno veikėjo vaizduotė galinga, o tikrovės pažinimas – menkas. Čia gamta turi didžiulę įtaką, tad veržiasi į žmogaus buitį.
Pats pasakojimas vystomas dvejais būdais: pirmasis pasakotojas kalba apie nutikimus, vaikystės prisiminimus, o antrajam staiga įsikišus pridedama viena ar kita ateities detalė. Pasakotojas visažinis, bet pranašystės pildomos pamažu, kol praeitis paskutiniuosiuose puslapiuose susijungia su taip laukta ateitimi (dabartimi). Tik tada skaitytojui tampa aiškus Buendijų giminės likimas.
Magiškasis ir stebuklingasis realizmas?
Įdomu tai, kad romanui būdingas tiek magiškasis, tiek stebuklingasis realizmas. Klasikinis magiškasis realizmas – tai pats pasakojimas, įvykių įvairovė, papasakota novatoriška pasakojimo forma, kuri siejama su mitų, legendų, papročių panaudojimu. Pavyzdžiui, kalbėjimasis su vaiduokliais, nuošalaus kambarėlio nuolatinė tvarka ir kuriame diena iš dienos būdavo ta pati kovo mėnesio diena (pirmadienis), vienos veikėjos pakilimas nuo žemės ir išskridimas į dangų.
Taip pat magiškasis realizmas „atsiskleidžia“ per nutikimus, kur fantaziją keičia tikrovė ir atvirkščiai. T. y., kai nelieka ribų tarp to, kas tikra, ir to, kas ne. Romane veikėjai susitaiko su keistais įvykiais, jų neneigia, stebuklai ir keistenybės jiems – gyvenimo dalis.
Dar svarbu paminėti mitologiškumą. Pavyzdžiui, dažnai minimas ėjimas per kalnus, jūras, įvardijama tiksli trukmė (dveji metai ir du mėnesiai). Makondo miestelis kaip Rojus, kur čiulba paukščiai, gera gyventi.
Taigi kuo magiškasis realizmas skiriasi nuo stebuklingojo? Anot Maggie Ann Bowers, stebuklingasis realizmas – tai Lotynų Amerikos rašytojams būdingas asmeninių, savo tikrojo gyvenimo detalių paminėjimas kūriniuose.
Rašydamas romaną Šimtas metų vienatvės, G. G. Márquez rėmėsi savo gyvenimo patirtimi. Pavyzdžiui, naudojo savo senelės sakytinio pasakojimo būdą, Arakatako (Aracataco) miesto (kuriame augo) vaizdą suteikė Makondui, o vaiduoklių lankytinas senelių namas tapo Buendijų šeimos namų atitikmeniu. Žodžiu, romano veikėjai ir įvykiai greičiausiai išgalvoti, tačiau yra apčiuopamų faktų, istorijų, kurias patyrė pats G. G. Márquez. Beje, yra teigiama, jog šis romanas yra naudingas istorikams, tiriantiems Kolumbijos ar net Lotynų Amerikos istoriją.
Šimtas metų vienatvės: kam rekomenduočiau?
Kūrinys privers susikaupti, o susikaupus bus lengva pasiduoti tėkmei. Veikėjų čia nemažai, bet visų jų prisiminti ir nereikia. Istorijai plaukiant svarbu įsisukti į pasikartojančių vardų, įvykių ir laiko ratą.
Atsiribokite nuo žinomų tiesų, išmoktų dėsnių, trumpam užtildykite savo racionalų protą. Nesipriešinkit ir patirsit didžiulį skaitymo malonumą. Dar sužinosit, kad kartais meilė reiškia neviltį ir vienatvę, o liūdni įvykiai nebūtinai kuria pesimistišką nuotaiką. Šis genialus romanas prajuokins, pareikalaus atidos ir apdovanos. Skaitysiu vėl po septynerių metų.
Jei įdomu, daugiau knygų apžvalgų prirašiau čia, o skaitomas / perskaitytas knygas visad sąžiningai žymiu čia.
Už padovanotą knygą ačiū seniems draugams, leidyklai „Alma littera“.
Iki greito,
Karolina
____________
Kai kurios apžvalgoje pateiktos mintys perfrazuotos iš šių knygų:
- Maggie Ann Bowers, Magic(al) realism, London and New York: Routledge, 2004.
- XX a. Vakarų literatūra. V., 1995 (skyrius „Lotynų Amerikos literatūra. Gabrielis Garsija Markesas“).
- Birutė Ciplijauskaitė, „Gabriel García Márquez vaizduotė ar tikrovė: Šimtas metų vienatvės“, in: Idem, Literatūros eskizai, Vilnius–Kaunas: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 1992.