Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai: ironijos nestokojantis skaitinys apie rimtus reikalus
Iš pirmo žvilgsnio Sigito Parulskio tekstas rodosi esąs kasdienis. Neįmantrus. Lyg įtemptai klausydamasis svetimų pokalbių vaikščiotumeisi nutrintais, iki skausmo nuobodžiais šaligatviais.
Laimei, taip pat kūrinys „Laiko nusikaltimai“ nestokojantis ironijos. Vietomis tekstas taip įkanda, kad gerai užsikvatoji ar atvirkščiai – antakius paraukai ir skaitai toliau.
Skaityti iš tiesų buvo smagu. Puslapiai patys vertėsi. Skyriai – trumpučiai, bet autorius sumaniai įpareigoja skaityti toliau. Sakyčiau, per vakarą ar kelis perskaityti pavyks.
Apie ką knyga?
Avantiūriniame romane (taip, toks žanras) „Laiko nusikaltimai“ vystosi kriminalinė istorija. Čia įsipainioja erotika, narkotikai, prostitucija, nusikalstamasis pasaulis, pinigai, brangakmeniai ir net žmogžudystės (taip, ne viena).
Tačiau po antruoju pasakojimo sluoksniu slepiama praeitis. Anuometinis žydų gyvenimas, kai kurių veikėjų nedovanotini poelgiai ir kiti dabartį suformavę įvykiai. Kitaip tariant, nors veikėjai ir nepasirodė pilnai atskleisti, galima rasti paaiškinamų, kaip kai kurie iš jų tokiais tapo.
Smagiausia, kad šiame iš pažiūros lengvame romane galima nemažai gilesnių temų apčiuopti. Sakyčiau, tai autoriaus Sigito Parulskio meistriškumą įrodo. Pavyzdžiui, „Hasano galvoje pamažu randasi intelekto užuomazgų“ (p. 115), „Istorija kaip popierius – viską gali ištverti“ (p. 125), „Nuodėmė – įskilimas, kuriame kaupiasi nešvarumai“ (p. 105), „Viskas, ką padarai jaunystėje, viskas lieka iškalta kaip akmenyje“ (p. 105). Žodžiu, skaitydamas pasvarstai, kodėl toji pagyvenusi moteriškė taip sielvartauja dėl savo atvaizdo veidrodyje ir kodėl vieni banditai kalba kaip banditai, o kiti – ne.
Kas tie „Laiko nusikaltimai“?
Variantų čia būtų nemažai. Spėju, kad ne visus juos išgliaudžiau – įvairiausi laiko aiškinimai buvo įmantriai tarp žodžių sukaišioti.
Kiekvienas turime sudarę laiko sutartį, tik galiojimo jos nežinome. Vieniems laikas – priešas, kai sunku su savo kūno pokyčiais susitaikyti, kitiems – nė motais, tretiems – paskata veikti čia ir dabar.
Sigitas Parulskis mane paskatino prieiti išvadą, kuri skambėtų maždaug taip: kiekvienas savo laiką išnaudojame kaip tinkami, ir nieko čia nepadarysi.
Kam rekomenduočiau?
Avantiūrinis romanas „Laiko nusikaltimai“ – tekstas, linksmas skaityti. Nors stiprių ir gilių veikėjų neradau, kūrinys įsiminė – laikas tikrai nepraėjo veltui.
Rekomenduočiau tiems, kurie ieško lengvesnio skaitinio. Kažkuo šis tekstas holivudinius filmus man priminė. Trumpai tariant, „Laiko nusikaltimai“ – tai greitai skaitomas, puikiai parašytas absurdiškas ir pagaulus pasakojimas.