Pekino dienoraščiai: knyga su charakteriu
Tik atsivertus knygą, į akis krinta struktūra: skyreliai trumpučiai, datuoti, kartais net valandų tikslumu. Rodos, bus lengva skaityti. 256 puslapių apimtis tikrai negąsdina. Paskubomis pravertus knygą lengva pastebėti šmaikščius, vietomis ironiškus skyrių pavadinimus. Iš tiesų – intriguoja.
Knygą Pekino dienoraščiai galima vertinti keliais aspektais. Autorė Vaiva Grainytė Kiniją aprašo ir stambiu, ir smulkmenišku mastu: vertinami tiek patys kiniečiai, jų virtuvė, elgsena, tiek švietimas, kultūra, kinas, tradicijos, kičas. Iš vienos pusės Pekino dienoraščiai yra savotiška instrukcija tiems, kurie visuomet jautė Kinijos transliuojamą žavesį, kitoniškumą ir norėjo ne tik ją aplankyti, bet ir joje pagyventi. Autorė detaliai aprašo, kokius egzaminus laikė, kaip ją erzino įkyrūs ir cypiantys japonių balseliai, kaip japonės neplauna grindų, taip pat apie kultūrinius skirtumus, gyvenimo bendrabutyje ir keliavimo viešuoju transportu ypatumus, išsidažiusias ir pasipuošusias valytojas. Žodžiu, pradedant nuo popierizmo, dokumentų tvarkymo, baigiant hieroglifų rašymu ir kalbėjimo kinų kalba.
Jums galėjo pasirodyti, jog Pekino dienoraščiai - tai nuobodus kasdienybės naratyvas, tačiau klystate.
Žinoma, instrukcijiškų aprašymų netrūksta, tačiau visa tai įvilkta į sumanų, ironija bei humoru persismelkusį rūbą, jog to nė nepastebi. Tai tikrai nėra saldus kelionės aprašymas, kuriame sapaliotų apie gulėjimą prie baseino ar kiek dėmesio susilaukė jos Instagram stories, tai – sveikas ir kritiškas požiūris, atskleidžiantis tikrąjį kelionių nuovargį ir, savaime suprantama, grožį.
Tuo autorė ir sužavi – paprastumu, atvirumu, nuoširdumu bei gebėjimu pasityčioti. Barokiškos pompastikos, jog TAI AŠ gyvenau Kinijoj, nerasite. Atvirkščiai – kasdienių veiklų, tokių kaip dantų valymas, ir džiaugsmo šūkių pagaliau leidžiant sau atsigaivinti po dušu čia apstu. Kasdienybės intarpai (tiesiog lupu pusrytinį kiaušinį ir prisimenu) priartina skaitytoją, tokiu būdu nebelieka distancijos tarp autorės patirtų išgyvenimų ir žmogaus, kuris visa tai tegali įsivaizduoti.
Ironija ir humoras – pagrindinės rašymo išraiškos, perteikiančios situacijos absurdiškumą: „Būtinai panaudosiu A. praktikuojamą atkirčio kinams, kurie išgirdę Litaowan (Lietuva), sako dobryj denˋ, metodą: pasiteirausiu, ar jie kartais nėra japonai (taip paklausus patariama paspartinti žingsnį).“ Autorė pyktį, nuovargį kuo puikiausiai perteikia ironiškais pasipiktinimais: „Patalpa nevėdinta nuo Kultūrinės revoliucijos laikų, todėl retoriškai klausiu: kas savo noru <…> miega patalpoje išskleistoje palapinėje, – mazochistai? Tie, kurie nemėgsta kvėpuoti? A?..“
Kone visoje knygoje taip genialiai jausmas ir yra perteikiamas, kurį tikrai, pažadu, imi ir pasisavini. Iš čia galima išvesti cheminę formulę: saviti naujadarai, sveikos, t. y. neperdėtos, žargoninės kalbos autorei neužtenka. Ji sukuria kelis naujadarus (pvz., nusiprakaitavimas). Tai prideda knygai unikalumo, savitumo.
Nors Pekino dienoraščiai yra apie Kiniją, Lietuvos joje yra pakankamai daug. Nusistebėjau ir aš. Tačiau tai dar viena, gudriai (o gal ir nesąmoningai) parinkta, sąsaja, jungianti autorę ir skaitytoją. Įvairios Lietuvos, Kauno vietovės, lietuviškos tradicijos siejamos su Pekinu, Kinija: ne aš mušu, verba muša (ne aš rašau, mėtos rašo); aš tokia „Anykščių šilelis“ truputį; lyg į Kuršių neriją važiuotum; tarsi per kokius Šiluvos atlaidus; jos išvaizda bylojo ją kilus iš kokios nors A. Mapu gatvės Kaune ir pan. Ar tai savojo krašto išsiilgimo išraiška, ar taip norima prisitraukti skaitytoją – spręsti palieku jums.
Galiausiai lieka pridurti, jog Pekino dienoraščiai – ir intelektualui puikiai tiksianti knyga. Daugybė dalių yra skirta kinų filmams (autorė netgi pateikia savo pastebėjimus), taip pat aptariami muziejai, dadaizmas ir kitos meno formos: negalėjau akių atitraukti: žinote, riba tarp kičo ir avangardo labai trapi.
Taigi, nesvarbu, ko ieškosite knygoje Pekino dienoraščiai – rasite viską: ne tik instrukciją, kaip kur pridera elgtis, bet ir ką vertėtų paragauti, ką aplankyti ir ko pasisaugoti.
Jei dar svarstote, ar imti šią knygą į rankas, tai sakau imkite, nes patys įsitikinsite, jog autorė nesistengia niekam įtikti ir kad šiai knygai nereikia jokių meilės trikampių – ji įdomi pati iš savęs.