Olga Tokarczuk. Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus: romanas, detektyvas ar pasaka?

Apie atsiskyrėlišką gyvenimą. Apie gyvūnų teises ir meilę jiems. Apie kuoktelėjusią senyvo amžiaus moteriškę, kurią labai lengva pamilti. Bet labiausiai knyga „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ man yra apie vertybes ir jų stoką.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus: komplimentai lenkų autorei

„Jokių skaitytojo liūliavimų ir glostymų čia nebus“, – pagalvojo Olga Tokarczuk ir pradėjo tarškinti klaviatūrą. Tik pradėjau skaityti ir pajutau, kad esu be jokio gailesčio įmesta į veiksmą, kuris liečia skaudžias temas. Palengva įsivažiuoti nebuvo kada. Šis autorės sprendimas prikaustė ir nepaleido.

Autorė nuo pradžios iki galo puikiai jaučia skaitytoją. Ji žino, kada kokius mygtukus paspausti. Kada įskaudinti, juokinti, kada graudinti ar kvailinti.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, Olga Tokarczuk, kemsynai, Karolina Kuraitė, Karolina Jocienė, tekstų rašymas, tekstų rašymas, knygos, knygų apžvalgos
Sunku apibūdinti knygos žanrą. Taip, oficialiai knyga „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – romanas. Bet taip pat tai detektyvas, filosofijos pradmenys ir net pasaka. Sakysite, sunkiai suderinami dalykai? Užbėgu įvykiams už akių – tikrai ne.

Ką įdomaus galima papasakoti apie atsiskyrėlišką gyvenimą Lenkijos užkampyje? Aha, aš irgi taip galvojau. Pagrindinė knygos ašis – gyvūnai ir meilė jiems. Taip pat autorė samprotauja apie žmogaus kūną („Gavome kūną be naudojimosi instrukcijos“, 85 psl.), žmogaus menkumą, astrologiją (kas man nebuvo itin įdomu), nužmogėjimą. Taip, pagrindinė veikėja Janina Dušejko ne itin žmones mėgo.

Tiesa, patiko autorės samprotavimai apie rašytojus: „Tam tikra prasme tokie žmonės, valdantys plunksną, būna pavojingi. Iškart nenorom pajunti kažkokią suktybę – kyla įtarimas, kad toksai žmogus nėra tas, kuo dedasi, kad jis yra akis, kuri viską nepaliaujamai stebi, o tai, ką mato, paverčia tekstu“ (55 psl.).

Galiausiai, užčiuopiau vartotojiškumo ir informacijos triukšmo temas: „Retsykiais perku įvairių žurnalų ir laikraščių, bet skaitant juos mane dažnai apima kažkoks nenusakomas kaltės jausmas“ (122 psl.). Taikliau nepasakytum. Ši mintis man priminė FOMO (Fear of Missing Out) sindromą ir privertė darkart susimąstyti apie savo santykį su socialiniais tinklais, reklamomis. Tąkart pasidžiaugiau priėmusi gerą sprendimą – vietoje telefono rankose laikiau knygą.

Kitas būtinas paminėti dalykas – nuostabus Janinos Dušejko portretas. Lengvai kuoktelėjusi moteriškė sunkiai randa bendrą kalbą su žmonėmis. Ji nestokoja tiesmukumo – tai atlaiko tik keletas išrinktųjų. Janina turi sveikatos problemų. Tomis dienomis, kai užklumpa negalavimai, jai smagiausia gilintis į astrologiją. Tokia toji Janina – nenuspėjama. Norom nenorom galvoji, kad autorė Olga Tokarczuk ir yra Janina – taip įtaigiai parašyta.

Tačiau visus šiuos išvardytus komplimentus perspjauna humoras. Kaip įtikinamai į tekstą jis įpinamas ir kaip pavydėtinai gerai jaučiama, kur jis reikalingas. Bravo!

Keletas įsiminusių citatų:

  • „Mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą“ (193 psl.)
  • „Tasai Žmogus buvo gimęs valdyti. Daugiau nieko ir nemokėjo.“ (178 psl.)
  • „Narve įkalinęs gyvą Būtybę, / Dangaus užsitrauksi Rūstybę“ (156 psl.)

Kam rekomenduočiau?

Knygą „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ pasičiupdavau rytais, perpiet ir vakarais. Ji užpildė mano pertraukas darbo metu.

Sakyčiau, kiekvienam labai sveika būtų paskaityti šį įtaigų tekstą apie mus pačius ir daromas skriaudas. Mane įtraukė humoras, pagirtinai sukonstruota knygos atmosfera, pamintijimų, įžvalgų gausa ir, žinoma, įtaigiai parašytas senyvos moters portretas.

Tiesa, tekstas man priminė Anthony Doerr knygą „Malonės sniegas“. Atmosfera, atsiskyrėliškumas, pranašiški sapnai. Jumis dėta, perskaityčiau ir šią.

Vertinimas: ★★★★☆