Irene Sola. Aš dainuoju, o kalnas šoka: mistiškas ir dainingas pasakojimas lėtam rytui
Apžvalga trumpai? Prašau. Irene Sola tekstas: skausmingas, tąsus ir grakštus. Neilgas savaitgalio skaitinys. Bet apie šią knygą trumpai užsiminti būtų neteisinga.
Irene Sola. Aš dainuoju, o kalnas šoka: ne tik pavadinimas dainingas
Leiskite paburbėti. Kaip negerai yra perskaityti knygą, paatostogauti ir po keleto savaičių bandyti parašyti jai apžvalgą. Taip negerai. Ilgai atidėliojau, bet pakartotinai užmečiau akį į kelis puslapius ir supratau, kad apžvelgti labiau noriu nei reikia, tad rašau.
Apie ką knyga? Visų pirma, tekstas taip mistiškai parašytas ir išverstas, kad tik dūsauti belieka. Autorė Irene Sola pasakoja apie kalnuose gyvenančius vietinius. Į lėtai plaukiantį kalniečių gyvenimą dar įpina Pirėnų legendas. Sakydama „vietiniai“ turiu galvoje ne vien žmones, bet ir fauną.
Gyvūnija čia personifikuota. Rašytojos interpretuota. Pavyzdžiui, stirna taip apibūdina trumpą pasimatymą su žmogum: „Ir tada pasiautė vėjas, pasisuko kaip kaklas, ir tuomet užuodžiau smarvę, klaikią tų nusišėrusių žvėrių smarvę, įsismelkusią giliai į mano baimę.“ (62 psl.)
Kaip jau supratote, šioje trumputėje (vos 200 puslapių) knygoje kataloniečių istoriją pasakoja ne tik žmogus, bet stirna ar lokys. Labai graži ši idėja man pasirodė.
Gyvūnija dejuoja ir skundžiasi žmogaus veikla. Grubumu. Šaltakraujiškumu. Kaltina, kad kalnus pasisavinom: „Atėjote su savo bailiomis avimis, su savo bailiomis karvėmis, su savo bailiais arkliais. Aš riaumoju. Ir pasistatėte savo kaimus pakalnėse, ir pareiškėte, kad kalnai jūsų, plėšikai.“ (153 psl.) Norėtųsi lokiui pritarti. Autorės Irene Sola kūryba priverčia susimąstyt.
Kas dar skaudino?
Skausminga pasirodė ir žmonių istorija. Didžiuliai kalnai nuo mirties neapsaugo. Tekste pajusite moters sielvartą mirus vyrui, atskirai gyvenančių įsimylėjėlių ilgesį, tačiau neapsirikite. Grožio ir meilės gyvenimui tekste daug daugiau.
Knygoje apčiuopti laiką gana sunku. Jau minėjau, kad į tekstą meistriškai įpinamos Pirėnų legendos, tačiau taip pat šiuolaikiškos kasdienybės nemažai galima rasti. Pavyzdžiui, aprašomas elektrinis piemuo, „netradicinės“ šeimos gyvenimas. Kitaip tariant, pernelyg į melancholišką nuotaiką įsijausti nepavyks. Kita vertus, šiuolaikinis motyvas leis pasijausti vyksmo dalimi.
Kam rekomenduočiau?
Autorės Irene Sola knygą „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ rekomenduočiau tiems, kurie nori pamedituoti. Ši knyga jūsų nesukrės, tik švelniai užliūliuos.
Mano galva, šį pasakojimą kaip gardų desertą reikėtų pasilikti lėtam šeštadienio rytui ar vakarui. Knygoje aprašyti kone visi kaimelio gyventojai, tad kartais skaitant mane lankė jausmas, jog nė neverta stengtis visų jų įsiminti. Pamilti veikėjų as nespėjau. Pasakojimas tekėjo sava vaga vis pasiglemždamas vieną kitą katalonietį. Tačiau neabejoju, kad jaukiam vakarui šis pasakojimas puikiai tiks.
Pažadu sau, kad knygą skaitysiu kūrybiniam blokui aplankius. Džiaugiuosi, kad prireikus turėsiu ją nuosavoj lentynoj, tad sakau didžiulį ačiū leidyklai „Alma littera“.
Nuoroda smalsuoliams čia.
Vertinimas: ★★★★☆