Galybė. Kas ryškesnis: viršelis ar pasakojimas?
Papirko. Mane papirko viršelis. Ryškus, kviečiantis skaityti. Ant viršelio ir Baracko Obamos vardas puikuojasi. Tai jo mėgstamiausia 2017 metų knyga. O ką bekalbėti apie Margaret Atwood autoritetą. Juk pagal jos knygą „Tarnaitės pasakojimas“ tokiu pat pavadinimu yra išleistas mano vienas mėgstamiausių serialų apskritai.
Tęsiu kalbą apie Naomi Alderman knygą Galybė. Šiuo atveju puikiai galioja pasakymas: „Nespręsk apie knygą iš viršelio“. Ir taip, drįstu pareikšti, kad ši knyga manęs taip stipriai nesužavėjo. Leiskite paaiškinti kodėl.
Knygoje „Galybė“ visko yra užtektinai. Bet ar tikrai?
Taip, Naomi Alderman romane Galybė visko yra užtektinai. Sakau atvirai. Romane man pakako pasakojimo pločio, bet ne gylio. Pakako veikėjų, bet ne jų išbaigtų charakterių. Pakako smalsumą žadinančių detalių, bet ne visos jos pasirodė argumentuotos.
Trumpai papasakosiu apie patį pasakojimą. Geografiškai jis nusidriekia nuo JAV iki Saudo Arabijos. Knygoje aprašomas moterų galybės reiškinys jungia kone visa pasaulį. Jų prisilietimai sukelia kančią ar net mirtį. Čia ir sustosiu. Nesinori išduoti siužeto.
Naomi Alderman knygos Galybė idėja iš tiesų atrodo daug žadanti. Tačiau ji man nepasirodė išbaigta. Pavyzdžiui, staiga ne tik moterys, bet ir kai kurie vyrai pajaučia turintys šią galią. Maniau, kad pasakojimo eigoje bus paaiškinta, kodėl taip atsitiko. Bet liko tik spėlioti. Ar tie vyrai buvo per daug „moteriški“? Ar kalti hormonai? Gal kas nors iš jūsų perpratote šią pasakojimo dalį ir galite paaiškinti?
Beje, pasakojimas pasisuka įdomia linkme, kai, pasirodo, galia gali ne tik žudyti, bet ir gydyti. Smagu, kai galima rasti bent kelis pasakojimo sluoksnius.
Trumpai pakalbėsiu ir apie veikėjus. Iš viso knygoje dominuoja keturi veikėjai. Tai politikė Margo, žurnalistas Tundė, nusikaltėlė Roksė bei pagrindinė veikėja, šio pasakojimo epicentras – Elė (Motina Ieva).
Man pasirodė, kad nei vienas iš jų nebuvo išplėtotas iki galo. Pavyzdžiui, keisti pasirodė Roksės ir jos tėčio Bernio santykiai. Roksės galia yra kone stipriausia (nesinori absoliutinti) arba viena iš stipriausių pasaulyje. Tėtis atima Roksės galią, dukterį vos ne mirtinai sužaloja, tačiau po kurio laiko jie kartu „išgeria dar po vieną“ ir kalbasi lyg nieko nebūtų nutikę. Arba Roksė yra lengvai nuoskaudas atleidžianti šventoji, arba labiau myli tėtį nei save, arba… Nežinau.
Gal svarbūs buvo ne veikėjai, o pats pasakojimas? Gal nereikėjo ieškoti išbaigtumo? Ir šito aš nežinau. Galimas daiktas, kad iki galo įsijausti trukdė pasakojimas trečiuoju asmeniu. Šis autorės sprendimas man pasirodė… keistas.
Na, ir dar trumpai aptarsiu smalsumą budinančias detales. Patiko vienas aspektas. Kai moterys ruošiasi ką nors kankinti, į uosles kelią randa vis kitas kvapas. Pavyzdžiui, autorė rašo, kad „kambaryje pakvimpa lietumi. Net ponas Montgomeris-Teiloras pakelia akis manydamas, kad pagaliau ėmė lyti“. Deja, bet man nepavyko susigaudyti, kodėl taip yra. Suprantu, kad autorė neturi visko detaliai paaiškinti, bet būtų smagu suprasti šio reiškinio priežastis.
Romane atskleidžiamos problemos
Pritarčiau minčiai, kad romanas Galybė iškelia taip reikalingas išgirsti problemas. Kas ta valdžia per viena ir ką ji su mumis padaro? Kodėl taip sunku patikėti silpnais vyrais ir stipriomis moterimis? Tikrai keistai jaučiausi skaitydama apie prievartaujamus vyrus ar mušamus vaikus.
Tačiau knygoje esti ir kita barikadų pusė. Yra tokiam smurtui nepritariančių moterų. Dėl to pasakojimas vietomis įtraukia, ypatingai tuomet, kai yra aprašomos dvi moterų stovyklos, dvi nuomonės, dvi priešpriešos.
Kam rekomenduočiau?
Nesupraskite manęs klaidingai, man nesinori šios knygos visiškai į šuns dienas išdėti.
Kaip ir minėjau, skaitant Naomi Alderman romaną Galybė man pritrūko gylio (yra nemažai scenų, pasakojamų prabėgomis). Būtent dėl to knygą rekomenduočiau skaityti paaugliams arba tiems, kurie mėgsta lengvesnį pasakojimo stilių.
Kitais žodžiais tariant, Naomi Alderman knygoje Galybė galima rasti išminties, tik ji dažnai yra pateikiama gan primityviu rašymo stiliumi („Mes apie tai jau kalbėjom, mažute“, „Visoms juk nepadėsi, mažute“).
Mano galva, nereikėtų Naomi Alderman romano skaityti paraidžiui. Ši knyga nėra vien apie feminizmą ir moterų prieš vyrus sukilimą. Ji skirta tiems, kurie yra linkę sutikti, jog kraštutinumai niekada nėra gerai. Nes jie ir nėra gerai.
Man smalsu, kokia yra jūsų nuomonė apie šią knygą? Gal jums ji paliko ryškų įspaudą atminty?