Claire Berest. Nieko nėra juodo: kiek knygoje tikrosios Fridos?
Pasakojimas nuo pirmųjų puslapių – įžūlus kaip Frida. Ir man tai patinka.
Nieko nėra juodo: ar tikrai reikia Fridą pristatyti?
Kada pastebiu, kad per daug savam pasauly užsisuku? Kai išgirstu klausimą, ar Frida – žymi dainininkė. Šokėja. Ar dar bala žino kas. Ar tikrai reikia ją pristatyti?
Pasirodo, reikia. Frida Kahlo buvo ir yra daug kas. Rūsčių, gyvų ir nuostabių paveikslų tapytoja, užkietėjusi ateistė, maištininkė, mielų niekaliukų pirkinėtoja, atlapaširdė davėja, savotiška žmonių teisių puoselėtoja. Jos tikrumas per kraštus besiveržiantis, o meilė vyrui – ją griaunanti. Ta griūtis – paskata tapyti. Frida tapė savo tikrovę.
Neįvardyčiau kitos tokios žemiškos asmenybės, kuri taip mane paveiktų. Stumteltų gyventi ir akis atmerktų.
Gerą pusvalandį galėčiau rašyti vien apie ją, bet dabar metas pakalbėti apie autorės Claire Berest knygą Nieko nėra juodo. Stengiuosi atsakyti į klausimą, ar užčiuopiau joje Fridą.
Apie Fridą – trumpai?
Paėmusi Claire Berest knygą į rankas nustebau. Ji tikrai labai trumpa. Vos 215 puslapių Fridos Kahlo istorijai papasakoti?
Skaityti istoriją buvo beprotiškai smagu. Ir liūdna. Ir džiugu. Buvo visaip, bet ne gilu.
Claire Berest knyga – koncentruotas Fridos gyvenimo aprašymas. Autorė rinkosi pasakoti trumpai. Deja, bet tai leido užribyje palikti nemažai svarbių detalių. Pavyzdžiui, Hayden Herrera rašytoje biografijoje nemažai dėmesio skirta Fridos ir jos mylimo gydytojo istorijai papasakoti. Taip pat trūko santykio su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, jos mokiniais (Los Fridos) – Frida buvusi puiki mokytoja, kuri neprimetinėdavo savo nuomonės, kritikuodavo švelniai ir visuomet leisdavo rinktis.
Romane Nieko nėra juodo pasigedau Fridos drovėjimosi savo darbais, šaipymosi iš visko bei įvairių meilės formų. Pavyzdžiui, meilė vaikams buvusi nuoširdi ir tyra, o meilė Diegui kur kas dažniau panėšėjo į apsėdimą (Frida sveikdavo tik šiam būnant šalia). O kur dar gamta, glaudžiai jungianti visą pasaulį, ir niekad nepaliekantis noras susilaukti vaikų. Be kita ko, reikėtų prisiminti, kad ji pati prisidėjo prie savo fridiško fenomeno kūrimo. Tyčiniai Fridos pasirinkimai čia suvaidino svarbų vaidmenį.
Nesupraskite manęs klaidingai – aš nesiekiu knygos sumalti į miltus. Tik įsitikinau, kad rašyti apie tikrąją Fridą glaustai – sunkiai įmanoma.
Ar šoksit į Čapalos ežerą su visais drabužiais?
Jei nieko apie Fridą Kahlo nežinot ir norit „pasimatuoti“ istoriją – skaitykite. Pažadu, tekstas neprailgs, įtrauks ir nepaleis. Na, nebent jus glumina laisvos, ekscentriškos, savaip besielgiančios asmenybės – tuomet knyga ne jums.
Kas man dar patiko? Skyrių pavadinimai. Kiekvienas skyrius – vis kita reikšminga Fridai spalva. Ji išties jautė spalvas ir per jas pasaulį suprato. Pavyzdžiui, ruda galėjo būti apgamo, nykstančio lapo ar žemės spalva. Spalvų ir įvykių sąsaja man puiki pasirodė.
Tiesa, retkarčiais skyriaus pradžioje skaitytojas tarsi įmetamas į gėlavandenį Meksikos ežerą Čapalą su visais drabužiais. Nesupranti, nei apie ką čia dabar rašoma, nei kuo siejasi skyriai. Laikotarpiai šokinėjo. Man, skaičiusiai biografiją, toks rašymo būdas tiko. Buvo smagu gaudyti gijas ir taip paklusti autorės žaidimui. Įtariu, kad ir ne kažin ką apie Fridą žinantys turėtų susigaudyti – gal tik laiko daugiau prireiks.
Taigi kur kas daugiau intymumo, aiškumo, skausmo ir tikrumo rasite Fridos Kahlo biografijoje, kurią parašė Hayden Herrera. Jei neturite laiko skaityti beveik 600 puslapių biografiją ar norite lengviau kramtomo teksto – čiupkite romaną Nieko nėra juodo. Svarbiausia prisiminti, kad tai dar ne viskas. Ne visa Frida romane sutilpo.
Man buvo beprotiškai smagu skaityti – už tai ir dėkoju leidyklai „Alma littera“. Knygą Nieko nėra juodo rasite čia.
Vertinimas: ★★★★☆