Anthony Doerr. Malonės sniegas: lėtų vakarų lėtas skaitinys
„Malonės sniegas“ yra pirmoji autoriaus Anthony Doerr knyga, atsidūrusi mano rankose. Iš pradžių pavergia nuostabus viršelis. Jį prilietus, rodos, pirštų pagalvėlėm jauti stingdantį šaltį. Tiesa, džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad ne tik viršelis esąs nuostabus, bet ir turinys.
„Malonės sniegas“ – tai beveik 500 puslapių ilgesingo ir itin gražaus teksto. Trumpučiuose skyriuose (tokie mano mėgiamiausi) susipynė ilgesys, gerumas ir lėtas vyksmas. Vertėja Zita Marienė nuostabia kalba perteikia pagrindinio veikėjo Deivido Vinklerio išgyvenimus, jausenas ir svarstymus.
Kūrinį norėjosi skaityti lėtai. Ir išties – skaityti lėtai su pasimėgavimu buvo geriausias mano sprendimas. Veiksmas vystosi žmogaus viduje. Jis numanomas, bet ne akivaizdus. Čia nerasite kūlversčiais besivartaliojančio siužeto. Viskas daug paprasčiau. Mano galva, Anthony Doerr rašo apie sunkiai pastebimus, kone permatomus, bet reikšmingus kasdienius pasirinkimus. Pasirinkimus, su kuriais tenka gyventi. Pasirinkimus, kurie iš esmės knygoje yra griaunantys, bet nuolankiai išgyvenami.
Tirpstantys snaigių kristalai ir sniego skonis. Apie ką knyga?
Anthony Doerr rašo apie Aliaskoje gyvenantį hidrologą Deividą Vinklerį. Jis tik žmogus. Verčiant puslapius, tuo įsitikini vis labiau. Išties Vinkleris mane pavergia. Jis jautrus, dėmesingas, tikras. Įsiminiau, kaip jis fotografavo snaiges. Kiek atidumo ir kruopštumo į šį darbą sudėjo: valandų valandas gaudydavo snaiges ir mažytėmis laikrodininko žnyplytėmis jas perkeldavo ant objektinio stiklelio.
Manau, kad „Malonės sniegas“ yra ne tik tikroviškas, bet ir mistiškas kūrinys. Deividas sapnuoja pranašiškus sapnus. Tai viena pagrindinių pasakojimo gijų. Sapnai, kaip ir gamta, visoje knygoje pinasi aplink siužetą ir tai, mano kuklia nuomone, sukuria ypatingą atmosferą.
Išties nemažai dėmesio yra skiriama gamtai, jos grožiui aprašyti. Prisiminus vaikystę, Vinkleris uodžia žvėrių kailius, prisiminus mamą, jam prieš akis išnyra desertinis sniegas, valgomas su vaisių sultimis: „Valgydavome jį kaip desertą. Kaip krautuvinius ledus. Tik gardesnius.“ (59 psl.) Supranti, kad sniegas nėra vien baltos, bet ir mėlynos, violetinės ar kitos spalvos, o visi gamtos reiškiniai – darni visuma. Tereikia visa tai pastebėti.
Norisi pabrėžti, kad kūrinyje „Malonės sniegas“ yra tiek gėrio, kad perskaičius, kruopelę jo norisi nešiotis su savimi. Tas svetimų žmonių gerumas priverčia susimąstyti – kraujo ryšiai dar ne viskas.
Taip pat mėgavausi kontrastuojančiomis Vinklerio gyvenamosiomis vietomis. Karibų jūros saloje Deividas klausosi bangų mūšos, o Aliaskoje dar prieš pabusdamas jaučia sniego skonį. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pagyventi taip, kaip Vinkleris. Nuostabios yra aprašytų vietų skirtybės!
Galiausiai, pusę lūpų šypteli, kai sužinai pavadinimo esmę. Šis kūrinys, visai kaip gamta, yra graži visuma.
Kam rekomenduočiau?
Anthony Doerr kūrinį „Malonės sniegas“ rekomenduočiau tiems, kurie nori pradėti kitaip regėti kasdienius dalykus ir pamatyti grožį juose. Tai knyga apie meilę, artumą, aistrą gamtai, sniegui, vabzdžiams, gerumą, neryžtingumą ir jo kainą.
Snaigių plokštelės tirpsta tokiu greičiu, kaip ir Vinklerio ryžtas. Smerkti negalima. Kiekvienas savy nešiojamės mažyti Vinklerį, kuris mieliau renkasi būti ir stebėti.
Galiausiai, noriu padėkoti leidyklai „Alma Littera“ už šią knygą. Gražu žiūrėti, kiek darbo į viršelį bei meistrišką vertimą įdėta!
Pingback: Olga Tokarczuk. Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus: romanas, detektyvas ar pasaka? | kemsynai