Markesas. Patriarcho ruduo: priešpriešų desertas
Perskaičius G. G. Markeso romaną „Patriarcho ruduo“ niekaip neapleido mintis, kad iš tikrųjų nežinau kaip jį vertinti. Knyga man kalną sumišusių jausmų sukėlė. Šiandien juos pasistengsiu įžodinti.
Aišku viena. Jei norisi šią knygą perskaityti, vertėtų žinoti, kas laukia. Laukia tekstas, kuris vietomis įtraukia kaip sūkurys, o tarpais skaitai ir neprisimeni, ką perskaitei. Romanas mane veikė ir purtė kaip tik norėjo. Gal toks buvo Markeso tikslas?
Šiame tekste detaliau papasakojau, kaip Markesas kuria pagrindinio veikėjo generolo, patriarcho, diktatoriaus (čia visi žodžiai – sinonimai) paveikslą, kokios priešpriešos figūruoja ir kodėl rekomenduoju perskaityti.
Kokiais būdais Markesas pasakoja istoriją apie vienišą patriarchą
Anotacija ant knygos nugarėlės neklydo. Svarbiausi romane yra ne įvykiai. Kur kas svarbiau yra juslinis pasaulinis. Juk iš tiesų „Patriarcho ruduo“ parašytas kvapniais žodžiais ir spalvomis.
Daugiausiai skaitydama knygą uodžiau melancholišką rudenį. Taip pat lengva ranka uodžiau vaizdžiai aprašomą karvių mėšlo tvaiką ar ką tik pražydusias levandas. Dėl to romaną skaityti galima įvairiai. Vietomis jis įtraukia ir nepaleidžia, tačiau buvo ir tokių vietų, kurias skaityti norėjosi prabėgomis.
Dažnai vieną istoriją knygoje pasakoja keli veikėjai. Ta riba yra labai plonytė. Skaitai diktatoriaus mintis ir nė nepastebi, kaip tą patį įvykį interpretuoja visai kitas veikėjas.
Taigi „Patriarcho ruduo“ iš skaitytojo reikalauja susikaupimo. Jei nesusikoncentruoji, tuos kelis puslapius besitęsiančius sakinius ilgai ir lėtai gromuliuoji burnoje. Nuo to lengvai galima pavargti. Jei skaitysite, pasikaustykite susikaupimu.
Taip pat negalėjau atsistebėti, kaip lengvai Markesas skaitytojui į galvą kala pagrindinius pasakojimo dėmenis. Kūrinyje rūmų vaizdinį lengvai kuria intarpai apie karves ir vištas, karts nuo karto užsimenama apie raupsuotusius ir paralitikus, paukščius narveliuose, tris užraktus ir kitus pasikartojančius motyvus. Juos skaitant keliasdešimtą kartą aplanko keistas jausmas. Rodos, tuos vaizdus taip gerai atmintin įsidėjai, kad galiausiai savais patapo.
Beje, romane „Patriarcho ruduo“ galima aptikti daug gražios simbolikos. Pavyzdžiui, stiklinis rutuliukas delne – bet kurią dieną iš rankų galinčios išsprūsti valdžios simbolis.
Priešpriešos: kuriamas antgamtiškas, bet sykiu ir kasdieniškas pasaulis
Knygoje „Patriarcho ruduo“ visokių priešpriešos gėrybių galima rasti. Nuo iškrypėliškų scenų iki šilčiausio rūpesčio artimu. Nuo visiškos ekstazės iki per sienas sklindančio vienatvės jausmo. Nuo magiško iki kaulų pažįstamo kasdienybės pasaulio.
Sykiu Markesas meistriškai perteikia Lotynų Amerikos diktatoriams būdingą mistiškumą bei tuo pačiu juos demitologizuoja. Tačiau prieš kalbant apie ironija persismelkusį patriarcho menkinimą ir demaskavimą, norisi papasakoti būtent apie tą magišką, antgamtinę pasakojimo dalį.
Kokiais būdais reiškiamas mistiškumas? Nuo ko man pradėti… Generolo patriarcho ateitis pranašaujama iš vandens dubenėlio. Tarp žmonių gaji legenda apie patriarcho nemirtingumą: „Išdaviko kulka perverianti jį kiaurai ir nė nesužeidžianti, o kulkos, paleistos iš priekio, atšokančios nuo jo kūno ir nukertančios patį šaulį“.
Taip pat chrestomatiniuose tekstuose aprašyta, kad patriarchas augęs iki šimto metų, o „kai turėjęs šimtą penkiasdešimt, trečiąsyk išdygę dantys“. Žinoma, patriarchas ir kai kurių gyvulių kalbą mokėjęs, ir gydomųjų galių turėjęs: „Žinojęs sveikatos druskos paslaptį ir vienu jos žiupsneliu gydęs raupsuotųjų opas bei paralitikų sąnarius.“
Beje, generolas turįs antrininką Patrisiją Aragonesą. Taip dar daugiau mistiškumo kuriamam generolo patriarcho įvaizdžiui pridedama.
Negana to, Markesas neapsieina be religinių įvaizdžių. Stebuklingas patriarcho gimimas – tiesioginė nuoroda į Jėzaus Kristaus gimimą: „Stebuklo dėka nekaltai jį pradėjo ir per sapną sužinojo, kad jam skirta mesijo dalia“.
Ko siekia Markesas, priešindamas magiškąjį pasaulį su religiniu? Mano galva, autorius tokiomis priemonėmis perteikia savo skeptišką nuomonę apie krikščioniškus tekstus. Kodėl? Nes dažnai jiems papasakoti pasitelkiama yra ironija.
Daug labiau ant žemės nuleidžiantis yra kasdienybės pasakojimas. Retkarčiais Markesas pagrindinį veikėją patriarchą taip su žemėmis sumaišo, kad lieki… išsižiojęs. Pavyzdžiui, generolas lyg iš kulkosvaidžio iššaudęs savo griežtus įsakymus ir išreiškęs pasipiktinimą pareigūnais, grįžo į kambarį ir „pirštų galiukais nusimovė pridėtas kelnes.“
Tokių desertų skaitytojui yra ne vienas. Štai kaip Markesas aprašo senstelėjusio diktatoriaus laiką prieš miegą: „Iškentė galutinę kančią ant nešiojamosios tupyklos, išsunkęs kelis varganus lašus, kniūbsčias griuvo ant grynos aslos“. Juk diktatorius irgi tik žmogus. Su čia mintimi galbūt nesutiktų tik Kim Džong Uno sekėjai.
Dar viena ironiška generolo patriarcho savybė – išsilavinimo stoka. Skaityti ir rašyti jį išmoko žmona Letisija Nazarietė. Paprastai kilmingieji yra mokomi kelių pasaulio kalbų, politikos, istorijos, strategavimo ir kitų aukštuomenėje kertamų mokslų. Tačiau ir čia Markeso diktatorius skiriasi nuo tradicinių.
Kodėl rekomenduoju perskaityti?
Jei trumpai, „Patriarcho ruduo“ yra fantasmagoriškas kūrinys. Žodžiai jame šaudo kaip iš automato.
G. G. Markesas romane genialiai apjungė vienišo diktatoriaus pasaulį, rūmų smarvę ir didybę, meilę, geismą ir pasišlykštėjimą su kartkartėmis pasirodančiais šiuolaikiniais prietaisais (pavyzdžiui, elektriniu šildytuvu ar oro gaiviklio balionu).
Knygoje daug keistų dalykų. Jei norite įsitikinti, kad jie dera tarpusavyje, pasiduokite romano pasakojimo tėkmei ir patys pamatysite.
„Patriarcho ruduo“ mane stebino, žalojo ir erzino. Jei atvirai, Markeso kūrinys „Šimtas metų vienatvės“ man yra labiau prie širdies. Tačiau ir romaną „Patriarcho ruduo“ vienareikšmiškai verta perskaityti.
O jūs ar skaitėt? Kas įstrigo labiausiai?