Lazario moterys: susikaupimo pareikalausiantis pasakojimas apie mus, žmones
Autorės Marinos Stepnovos romano „Lazario moterys“ apžvalgą norisi pradėti kiek niūria nata, kuri vėliau išsirutulioja į darniai grojantį orkestrą (tik išklausykite mane iki galo).
Taip, ši knyga mano lentynoje dulkėjo septynis metus. Ją perskaičiau iš antro karto. Pirmąjį kartą ji mane atbaidė. Pamėginsiu paaiškinti kodėl.
Knygą „Lazario moterys“ skaityti mėginau, tačiau siužetas tada man pasirodė toks sunarpliotas, kad pavargau visus mazgus atrišinėti. Veikėjai iš pirmo žvilgsnio pasirodė nepatrauklūs, o pirmieji sakiniai – atbaidantys (antroje pastraipoje autorė mėgina juokauti, kad juodoji jūra yra juoda dėl to, kad niekados nesiplauna rankų. Man nepasirodė juokinga).
Kas žino, galbūt per tuos septynerius metus paauginau kantrybės raumenį, nes tetos padovanotą knygą pirmą kartą nurašiau prie nelabai patikusių.
Tačiau dabar su supurtytu vidum noriu visiems garsiai kartoti – skaitykit ir jūs. Juk šis Marinos Stepnovos romanas ir premiją „Bol`šaja kniga“ yra gavęs!
Apie ką šis 391 puslapio romanas?
Marina Stepnova romane „Lazario moterys“ rašo apie neišvaizdų, bet ypatingo proto žydelį Lazarį Lindtą. Jam žaibišku greičiu kylant karjeros laiptais, palengva pasikeičia svarbiausios gyvenime moterys.
Knyga „Lazario moterys“ prasideda XX amžiaus pradžioje ir palaipsniui artėja prie mūsų laikų. Skaityti įdomu dėl daugelio priežasčių. Keletas iš jų: nesunku įsijausti į akademiko ir balerinų gyvenimą, dar daugiau sužinai apie tarybų valdžią ir, nuskambės banaliai, meilę.
Skani, burnoj tirpstanti kalba ir susikaupimo pareikalausiantis pasakojimas
Viena iš priežasčių, privertusių mane skaityti toliau buvo skani kalba. Šį romaną iš rusų kalbos vertęs Sigitas Parulskis iš peties pasidarbavo. Manau, kad puikiai perteikti visi rašytiniai autorės užmojai.
Rodos, viską savom juslėm pajusti gali. Kada suprantu, kad kalba mane sužavėjo? Kai perskaičiusi sakinį stabteliu ir įsigyvenu. Pavyzdžiui, „ir ji sukukčiojusi priglusdavo prie vyro ar sūnaus peties, beviltiškai mėgindama prisikvėpuoti brangaus kvapo visam būsimam karui.“ Žavu, kai autorė M. Stepnova tiek daug nutylėdama pasako.
Beje, kalboje būta ir keiksmažodžių. Spėju, kad taip lengviau perteikti rusišką kultūrą. Juk jų apstu ir Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Petro imperatorė“.
Taip pat patiko lengvas pasakojimo stilius, iš jūsų pareikalausiantis susikaupimo. Autorė mėgsta iš vieno pasakojimo lauko staiga pereiti į kitą, pavyzdžiui, vaizdinį prisiminimą. Palietus tam tikrą veikėjo stygą, jis panyra į transą, iš kurio palengva grįžta į dabartį.
Vietomis dialogai įpinami į sakinius. Mane aplankė jausmas, kad toks rašymo būdas skatina skaityti greitesniu tempu, įsigyvenant į patį veiksmą. Kartais taip skubi skaityti, kad, rodos, akys ritinėjasi per kelias eilutes į priekį.
Kodėl įtikino veikėjai?
Įdomu, kad romane „Lazario moterys“ nesutikau nei vieno veikėjo, kurį būčiau norėjusi pasisavinti, o knyga vis tiek patiko.
Tuomet toptelėjo mintis, kad tokia ir yra realybė. Visi turime daug pusių. Vienos iš jų – patrauklios, kitos – ne. Ir nėra čia ką slėpti.
Man patiko, kad detalėmis autorė kuria veikėjo charakterį, jo visumą. Tarkime, daug kur akademiko Lazario Lindto pamąstymai atitinka jo asmenybę. Jis mąsto moksline kalba.
Pavyzdžiui, prisiglausdamas prie moters galvoja, jog yra žinduolis, pripratęs miegoti krūvoje. Arba jausmus aiškina cheminiais organizmo procesais.
Taip pat autorė meistriškai valdo ne tik veikėjų, bet ir skaitytojo jausmus. Pavyzdžiui, kai jau iš visų jėgų norisi smerkti Galiną, autorė ima ir tavo jausmus sušvelnina. Beveik pusę knygos norisi tą veikėją talžyti, tačiau įsijautęs į jos gyvenimo aplinkybes, staiga pasidarai atlaidesnis.
Ką ilgai prisiminsiu arba kodėl rekomenduoju perskaityti
Knygą „Lazario moterys“ rekomenduoju perskaityti, nes Marina Stepnova puikiai papasakojo tiesą… apie mus visus.
Autorė perteikė baisų jausmą, kai ne savo noru apsigyveni svetimuose namuose, apie aplinką, formuojančią žmogų ir kaip kai kurie veikėjai tai aplinkai pasipriešina, apie kerštingas balerinas ir jų išgyvenimus, apie tarybinę valdžią, senatvės baimę, niekinį seksualinį auklėjimą ir paprasčiausią norą turėti namus, kur galėtum kepti pyragus.
Pažadu, skaitant romaną „Lazario moterys“ pamažu ir jūsų širdis aprims, kai savo jėgomis išnarpliosite ratu besisukantį, šokiruojantį pasakojimą.
O kokioms knygoms jūs esatę suteikę antrą skaitymo šansą?