KNYGŲ LENTYNA. 2025 I PUSMETIS: PORTUGALIJOS KARALIUS, MIŠKO MAUDYNĖS, VANDENS PAŽADAS IR KITOS
Labas. Ant mano darbo stalo priekaištingai guli perskaitytų knygų krūvelė. Nusprendžiau savęs nebespausti ir apie skaitytus kūrinius išsamiau papasakoti dukart metuose. Žinoma, prabėgomis apie knygas ir toliau dalinsiuosi instagrame, bet toks turinys, nors ir smagus, iš tiesų yra nelabai tvarus.
Taigi per pusmetį perskaičiau vos / net 12 knygų. Kviečiu užmestį akį į sąrašą su trumpais aprašymais – gal rasit kažką sau.
Beje, sąrašas pateiktas skaitymo, o ne vertinimo tvarka.
Žinot tą jausmą, kai knyga palenda po oda? Aš žinau.
SELMA LAGERLÖF: PORTUGALIJOS KARALIUS
Čia ta tikroji daugiasluoksnė klasika, kurią skaityt gali bet kokio amžiaus žmogus. Istorija ne tik kad puikiai sukonstruota, bet taip pat turinti šalutinį poveikį – perskaičius norėsis paskambint mamai, tėčiui ar kitam artimam žmogui. Skaitykit, jei nebijot netyčia tapt šiek tiek geresniu žmogumi.
ABRAHAM VERGHESE: VANDENS PAŽADAS!*
Žinot tą jausmą, kai knyga palenda po oda? Aš žinau. Kai perskaitai kažką-tokio-gero, sunku grįžt į ritmą. Ar susirast kitą tokio lygio kūrinį.
„Vandens pažadas“ – mano šių metų geriausia skaityta knyga. Žinau, ankstoka teigti, bet abejoju, ar rasiu kūrinį, kuris praspjaus šį. O norėčiau, patikėkit.
Tad kodėl ši istorija man pasirodė tokia ypatinga?
- Knygos apimtis – 854 puslapiai ir aš jos netrumpinčiau nė žodžiu. Ką Abraham Verghese moka, tai pasakoti. Pažintį su autoriumi užmezgiau skaitydama „Vienuoliktą įsakymą“. Kol neužsičiaupdama pasakojau apie knygos gerumą, Abraham Verghese parašė „Vandens pažadą“. Abi istorijos – genialios. Vargu ar jas būtų įmanoma sutrumpinti.
- Suopračio įkrėsianti istorija. Indija man asocijavosi su nešvara ir strakaliojančiais Bolivudo aktoriais. Nuomonę pakeičiau autoriaus dėka. Ir ne tik apie Indiją, bet ir apie raupsuotuosius, musulmonus, mediciną, gydytojo atsidavimą, iš kartos į kartą perduodamas paslaptis ir ligas. Galėčiau vardint ir vardint, bet kas iš to. Linkiu ne perskaityt, o patirti patiems ir taip paauginti savąją empatiją bei žinias.
Žodžiu, tikiuosi, kad šios dvi priežastys bus pakankama paskata perskaityti. Galų gale, ne perskaitytų knygų kiekis svarbiausia, o kokybė. Bent jau man.
ANDRUS KIVIRÄHK: JAUJININKAS
Kad ir kaip bandžiau pamėgti, istorija man pasirodė nuobodoka, o humoras – per tiesus. Ir su tuo viskas yra gerai – su autoriais susikalbi, arba ne.
PATRICIJA TILVIKAITĖ: SVETIMKŪNIAI
Patricija yra mano kartos balsas. Kaip gera jį išgirsti, ir dar tokiame patraukliame pasakojime. Ši istorija – veidrodis. Nebūtinai mūsų pačių, bet supančios aplinkos. Labai patiko į „Svetimkūnius“ pasinerti, o dar kai rašoma žaismingai, subtiliai ir lengvai, nelieka priežasčių neskaityti ar bent jau pabandyti.
QING LI: MIŠKO MAUDYNĖS. SHINRIN-YOKU
Skaitykit, jei nenorit, kad ištiktų mirtis nuo persidirbimo (karoshi).
Jei rimtai, tai mano vidinė biologė liko labai patenkinta – radau įdomios ir negirdėtos informacijos. Pavyzdžiui, kad gamta gali veikti žmogaus paslaugumą, kūrybiškumą, rūpestingumą, pasitikėjimą kitais. Rajonuose, kur nelieka medžių, išauga žmonių mirtingumas. Kai liečiame žemę ar valgome joje užaugintas daržoves, į organizmą patenka laimę aktyvinančių bakterijų.
Žodžiu, dar labiau noriu sodint medžius ir vaikščiot tarp jų, tad pažintį su miško maudynėmis vertinu itin palankiai.
PATRICIJA TILVIKAITĖ: NEPRIKLAUSOMYBĖ*
Žaviuosi ne tik Patricijos gebėjimu valdyti plunksną, bet ir vertybiniu stuburu, kuris yra jos istorijų pamatas. Dėl to „Nepriklausomybė“ man suskambėjo jautriai, karčiai, bet kartu ir šiltai, įsimintinai.
Dar supratau, kad nors ir mėgstu skaityti istorijas apie egzotines, nepažintas šalis (pavyzdžiui, Etiopiją ar Indiją), bet taip pat gera buvo įkristi į savą Lietuvą. O dar autorės žodis! Vien dėl jo verta skirti laiko šiai knygai.
Tai kurią Patricijos knygą skaityti? Abi. Geriausiai – vieną po kitos. Pamatysit, kad Patricija kaip paauglys – per vasarą paaugo 15 cm. „Svetimkūniai“ daug švelnesnė, nors ir skausminga istorija. Tuo tarpu „Nepriklausomybė“ išmušė visus saugiklius. Tokia tiršta, kad tik spėk kvėpuoti. Pirmąją knygą mielai skaityčiau pakritusi pavėsy, o antrąją – vakarais ar naktimis, kai nieks nieks neblaško.
ANDRIUS KLEIVA: KĄ VEIKIA JAPONIJA
Žiauriai patiko tiek rašymo stilius, tiek pateiktas Japonijos paveikslas. Skaitydama vyrui vis cituodavau vieną kitą sakinį, o perskaičius dar labiau užsinorėjau aplankyti šią keistai nuostabią salą.
HARPER LEE: NEŽUDYK STRAZDO GIESMININKO
Be jokių abejonių – aukščiausias įmanomas balas. Išmintinga, jauki istorija, bandanti bent centimetru į priekį pastumti tą įsisenėjusį požiūrį apie daug ką: mergaites su kelnėmis, juodaodžių vietą visuomenėje, pašaukimo ir atjautos klausimus. Labai fainas tėčio paveikslas, o aprašyti santykiai su vaikais – siekiamybė. Žodžiu, stipri rekomendacija.
STEPHEN KING: VĖLIAU*
Bijočiau sutikti S. Kingą. Jis kiaurai permato kiekvieną. Ir ačiū jam, kad leido kiaurai pasinerti į dar vieną meistriškai parašytą istoriją.
Man jis Rašytojas, ne rašytojas.
NARINE ABGARYAN: ŽMONĖS, KURIE VISADA SU MANIMI*
Hm. Hm. Hm. Įprastai poetiškos šeimos istorijos man tinka ir patinka, bet šįkart nuobodžiavau ir tik pabaigoje pajaučiau tą saldų skaitymo malonumą.
Jausmas lyg skaitytum palėpėj rastą giminaičio dienoraštį. Iš pradžių intriguoja, vėliau kiek pabosta.
Kitas aspektas – knygos struktūra. Vargino tas nuolatinis kapstymasis laike.
Verdiktas – ši istorija pasirodė vidutiniška. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai” visa galva aukščiau.
ANDRIS KALNOZOLS: MANE VADINA KALENDORIUM
Faina, šilta, originali, gal net kiek komiška knyga apie kitaip mąstantį žmogų, kuris viską priima taip, kaip yra. Labai patiko stebėt, kaip verčiant puslapius tas žmogus keitėsi.
Beje, pasakojimas parašytas dienoraščio forma, o rašymo stilius – lengvas, juokingas, šviesus. Taip autorius sukūrė pozityvią nuotaiką, kuri ne tik skatino tuos puslapius versti, bet ir šiek tiek pagrindinį veikėją pamilti.
„Tik aš nesergu. Nes sergu visą laiką.”
PAOLO COGNETTI: ŽEMAI SLĖNYJE*
Tiesiog nuostabi knyga. Suveikė kaip meditacija, tad antrąkart įsivaizduoju save skaitančią kur nors kalnuose, o gal ir pačioje Valsezijoje.