Mergaitė, moteris, kita: atmerkia akis, net jei labai stengiesi likti užsimerkęs
Romanas, rašytas penkerius metus. Romanas, neturintis tradicinio rašymo stiliaus. Romanas, autorei laimėjęs ypatingą Bookerio apdovanojimą.
Ši knyga tikrai ypatinga. Jungiuosi romane „Mergaitė, moteris, kita“ minėtų dainų grojaraštį (beje, buvau maloniai nustebinta – radau mylimos muzikos) ir pasistengsiu papasakoti, kas gi taip man šioje knygoje patikę.
Ne romaniūkštis, o visas romanas
Vakaro skaitinys apie vergiją, juodaodžių išgyvenimus ir norą pritapti visuomenėje nebūtų iš lengvųjų. Tikėtina, kad retas iš mūsų pasirinktų skaityti perdėm sausą istorijos vadovėlį šia tema. Taip, tai nelengvas turinys. Tačiau autorė Bernardine Evaristo jam suteikia neišpasakyto lengvumo. Tekstas įtraukė, supurtė ir proto įkrėtė. Tiesa, ta lengva kalba skaitant vis kristalizavosi ir many nusėdo nemažai nuosėdų. Ir puiku – vadinasi knyga paliko savo žymę. Ne bet kokią – o kristalinę!
Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“ sudaro penki skyriai ir epilogas. Pirmi keturi skyriai pasakoja skirtingas daugiausiai juodaodžių moterų istorijas, kurios skyrius po skyrio vis pinasi ir jungiasi. Galiausiai penktajame skyriuje visi pagrindiniai knygos veikėjai susitinka vienoje vietoje. Tokiu būdu yra pasakojamos jų istorijos, kurias skaitydamas ir vaizdinius regi, ir minčių sraute atsiduri.
Išskirtinė skyryba (o gal tiksliau – beveik visiškas jos eliminavimas) atkreipia dėmesį jau nuo pirmųjų puslapių ir lydi iki galo. Tačiau šis autorės sprendimas netrukdo, o atvirkščiai – dažnai rodosi, kad skaitai privačias veikėjų mintis. Tokiu būdu nesunkiai į jas įsigyveni ir išjauti. O taškas tampa lyg koks autorės pareiškimas, kad va – pasakojimas čia ir pasibaigs. Jei reikia, skaityk dar kartą.
Kiaurai skrodžiantis autorės įžvalgumas
Romane „Mergaitė, moteris, kita“ aprašomos skirtingo amžiaus moterys, tačiau lengvai į jų išgyvenimus įsijausti gali. Autorė Bernardine Evaristo taikliai aprašo tiek devyniolikmetės Jazos, tiek devyniasdešimtmetės Hetės istorijas. Taip ir atsiskleidžia šios rašytojos profesionalumas. Pavyzdžiui, Jaza yra ypač įžvalgi mergina, kuri leidžia sau pasityčioti iš vyresnės kartos: „Karvenas vartoja pasenusį žodį akurat“.
Taip pat knygoje paprastai pasakojama apie baisius dalykus. Kas nutinka, kai įsimyli dukros vyrą, kai tave laiko stereotipine arabe sprogdintoja, kai turi dirbti lentpjūvėje kartu su vyrais, kad savo dukrai dar vieną pamoką pajėgtum išmokėti.
Rašytoja atmerkia akis, net jei labai stengiesi likti užsimerkęs.
Bernardine Evaristo rašo taip taikliai, kad skaitant nesunku atpažinti save, savo draugus ar vos pažįstamus žmones. Sakyčiau, visai naudinga taip pasižiūrėti į save iš šalies.
Visi pažįstame perdėtai valdingą ir reiklų žmogų kaip Nzinga: „Nzinga gamino visai be druskos, toji namie buvo uždrausta, ir be prieskonių <…> Nzinga rankomis skalbė <…> drabužius, nes tapau savo meilės tau verge“ (95 psl.). Ar po šitiek metų pagaliau save pamilusį žmogų kaip Kerolė: „Nusivalė pudrą, kuria storai nutinkuodavo veidą, nusiėmė priklijuojamas žirafos blakstienas, nusveriančias akių vokas, nusilupo priklijuojamus nagus, apsunkinančius didžiumą kasdienių darbų“ (133 psl.). Pažadu, kad ir kiti Bernardine Evaristo sukurti veikėjai yra ne mažiau įdomūs.
Kam rekomenduočiau?
Visiems. Neskirsiu jokios tikslinės auditorijos. Manau, kad visiems būtų naudinga jei ne visu šimtu procentų autorei pritarti, tai bent jau suprasti knygoje išsakytas mintis. Žinoma, man patiko, kad knygoje keliskart buvo paminėtas Vilnius, tačiau ne dėl to ji man pasirodė artima.
Kodėl reikia švęsti senėjimą, kodėl žmogus yra savo ir kultūros produktas, kodėl turime išlikti žmogiški? Beje, įstrigo viena mintis, jog afrikietė eidama į spektaklį, savo plaukus susiriša, kad netrukdytų už jos sėdintiems žmonėms. Tiek ir dar daugiau grožio yra knygoje „Mergaitė, moteris, kita“.